Latviams jis – kaip lietuviams krepšinis ir Arvydas Sabonis. Mūsų kaimynų ledo ritulio legenda Sandis Ozolinis kiekvieną vasarą svarsto, ar šis žaidimas naują sezoną jam teiks malonumo, ar jau atėjo laikas kabinti pačiūžas ant vinies.

– Sandi, kaip įvardytumėte dabartinį savo karjeros etapą? – paklausėme 1996-ųjų Stenlio taurės laimėtojo, septyniskart Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) „Visų žvaigždžių“ mačo dalyvio S.Ozolinio.

– Manau, kad tai – finalinis etapas (juokiasi). Mano jau toks amžius, kai galiu svarstyti, kiek ilgai dar galėsiu čiuožti. Kiekvieną vasarą apie tai galvoju.

– Ar būna sunku apsispręsti?

– Tai priklauso nuo fizinės ir emocinės būklės. Jeigu vis dar jaučiu norą žaisti, tada apsispręsti lengviau. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo sveikatos. Kasmet ieškau motyvacijos. Jeigu suprantu, kad noriu ir galiu žaisti, nuspręsti būna labai lengva.

– Kas daro įtakos motyvacijai?

– Jeigu jaučiu džiaugsmą išeidamas į ledo ritulio aikštę, viskas gerai. Būna, kad sezonas – nesėkmingas, pavargstu. Tada vis dažniau pradedu savęs klausinėti – ar man viso to reikia? Kol kas tie klausimai nublanksta, kai ant ledo jaučiuosi puikiai.

– Ar kada nors susimąstėte, ką veiksite baigęs profesionalo karjerą?

– Žinau, kad tikrai kažką darysiu – nenoriu tūnoti namuose. Noriu būti aktyvus, save išbandyti kitose srityse, ne vien sporto. Gyvenime yra labai įdomių dalykų ir be ledo ritulio.

– Pavyzdžiui?

– Kol kas nežinau (juokiasi). Jeigu rimtai, esu šį tą sugalvojęs, bet apie tai pakalbėsime, kai tvirtai būsiu apsisprendęs baigti ledo ritulininko karjerą. Tiesiog darysiu tai, kas man tuo metu galės suteikti malonumą, kaip kad suteikė ledo ritulys.

– Jūsų karjeroje buvo etapas, kai ledo ritulys buvo visiškai pamirštas. Kiek reikėjo jėgų sugrįžti?

– Jėgų? Tiesiog nuo ledo ritulio emociškai buvau pavargęs. Nenorėjau su juo turėti jokių sąsajų. Kai pakeičiau savo požiūrį į gyvenimą ir sportą, jėgos sugrįžo per vieną dieną. Tada į viską pradėjau žvelgti kitaip, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, žinojau, kad sugrįžti į aikštę bus labai sunku, bet buvau tam pasiruošęs. Žinojau, kad susitvarkysiu su psichologiniais dalykais.

– Kur, jūsų nuomone, yra didžiausias ledo ritulio žavesys?

– Greitis, dinamika. Viskas vyksta labai greitai. Žinoma, krepšinio negalima lyginti su ledo rituliu. Ledo ritulio atakos ne taip dažnai baigiasi įvarčiu. Ledo ritulys vilioja ir vyriška kova, emocijomis. Šiame žaidime malonumą galima pajausti ne tik įmušus įvartį. Pažiūrėkite, kaip dirba vartininkai. Kiti džiaugiasi, kai žaidėjai susistumdo prie borto. Tai atrodo smulkmenos, bet jos uždega. Man patinka ir krepšinis (šypsosi).

– Įsivaizduokite, kad atvykstate į Lietuvą populiarinti ledo ritulio...

– Manau, nebūtų lengva. Misijai prireiktų nemažai laiko. Kad žmonės patirtų malonumą stebėdami ledo ritulį, reikia suprasti šį žaidimą. Per dieną ar per metus to nepasiektume. Krepšinis karaliauja jūsų šalyje, bet juk tai irgi neatsitiko per vieną dieną. Viską sukuria tradicijos. Žmonių į ledo areną saldainiais nepriviliosi. Jeigu jie nejaučia emocinio ryšio su sportu – nieko nebus.

– Lietuviai nuo latvių nedaug kuo skiriasi, tačiau...

– Pas mus irgi yra krepšinis (juokiasi).

– Taip, o pasiekimai?

– Palaukite, mes dar jums, lietuviams, įrodysime, kad mokame žaisti krepšinį (juokiasi).

– Sportininkai vengia prisipažinti esą talentingi. Ką šia tema pasakytumėte apie save?

– Vaikystėje buvau didelis tinginys, bet man visada labiau sekėsi negu bendraamžiams – buvau stipresnis ir greitesnis. Galiausiai visi tapome lygūs ir tada supratau, kad reikia pradėti stengtis. Tai man buvo šokas – anksčiau galėdavau viską atlikti geriau per daug nesistengdamas, o vieną dieną tapau vidutinioku. Teko keisti požiūrį į ledo ritulį. Ar esu talentingas? Kažkas man sekasi, kažkas – ne. Talentas – subtilus dalykas. Galime drąsiai pasakyti, kad kiekvienas žaidėjas yra talentingas, tačiau be juodo darbo nieko nebus. Sportininkas tiesiog be jo nesugebės atlaikyti konkurencijos. Pats geriausias pasaulio žaidėjas, kad ir kas jis būtų, vis tiek pluša ir lieja prakaitą, nes visus įgūdžius galima labai greiti prarasti. Kas nors juk visada vejasi ir bando būti geresnis.

– Kada patyrėte didžiausią konkurenciją?

– Tai buvo NHL. Kasmet jausdavau, kad lygoje atsiranda jaunų žaidėjų, kurie nori užimti mano vietą komandoje. Teko sunkiai dirbti ir įrodinėti, kad esu geresnis žaidėjas. Judėjimas pirmyn privalo būti visada, nors ateina diena, kai supranti, kad daugiau tobulėti neįmanoma.

– Manau, ir dabar yra daug jaunų vaikinų, kurie lygiuojasi į jus ir nori būti geresni.

– Daugelis mane jau lenkia. Nesu pats jauniausias žaidėjas KHL lygoje (juokiasi). Manau, tai – natūralus procesas. Puikiai suvokiu savo galimybes ir nesistengiu padaryti to, ką bandžiau, kai man buvo 22-eji.

– Ar sunku susitaikyti, kai tave lenkia?

– Instinktyviai tai labai sunku. Emocijos sukyla, bet, kai įvertini tikrąją padėtį ir savo amžių, įtampa atslūgsta. Reikia sugebėti į viską pasižiūrėti iš šalies, objektyviai. Visada stengiuosi padaryti geriau, negu galiu, bet kartais rezultatas – tik blogesnis.

– Kaip jums patinka nacionalinio Latvijos didvyrio titulas?

– Nelabai patinka. Esu tik sportininkas. Nesu atlikęs jokio žygdarbio. Nacionalinis didvyris turi būti padaręs ką nors neeilinio. Kad esu populiarus, sutikčiau. Mano tikslas tikrai nebuvo tapti didvyriu. Nesijaučiu vertas tokio komplimento.

– Pinigai, kuriuos uždirbote per visą karjerą, jus pakeitė?

– Greičiausiai, kad taip. Nežinau, ar į gera, ar į bloga, bet pakeitė. Jie suteikė man galimybę geriau gyventi, leisti sau daugiau, negu gali kiti. Jeigu galiu nusipirkti brangų automobilį, nereiškia, kad tapau kitoks. Faktas, kad uždirbu daugiau, negu eiliniai Latvijos žmonės, manęs nedaro nei geresnio, nei blogesnio. Žmogiškosios savybės juk liko tos pačios. Asmenybės pinigai negali pakeisti, vertybės išlieka visada tos pačios. Žinoma, buvo momentų, kai dariau klaidų, kurias vėliau teko pripažinti, tačiau tokie dalykai kaip žvaigždžių liga – neišvengiami. Dažniausiai pinigai sujaukia jaunų sportininkų, kurie per vienus metus sugeba uždirbti ir bankrutuoti, gyvenimus. Pinigai suteikia gyvenimo patirties, iš kurios reikia mokytis.

– Vienas įspūdingiausių jūsų karjeros trofėjų – Stenlio taurė, tačiau atvežti ją bent trumpam į Rygą jums neleido. Kodėl?

– Kažkada dėl to išliejau labai daug pykčio (juokiasi). Tiesiog buvo tokie laikai, ką tik subyrėjusi Sovietų Sąjunga. Po pasaulį sklandė įvairios legendos. Amerikiečiai bijojo, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje taurė gali dingti – visi įsivaizdavo, kad Rygoje ją pavogs per penkias minutes. Buvo skaudu – norėjau, kad žmonės paliestų, pasidžiaugtų ja. Tuo metu taurė keliavo po Švediją, Vokietiją. Vėliau man ją siūlė bent porai dienų pasiimti Amerikoje. O aš pykau ir galvojau: kokia iš to nauda, jeigu ją turėsiu Amerikoje savo bute? Man svarbiausia – kad ją pamatytų rygiečiai. Todėl atsisakiau. Dabar dėl to gailiuosi. Visgi reikėjo paimti bent porai dienų (juokiasi). Tada buvau jaunas, kraujas virė...

– Kurie karjeros metai jums sėkmingiausi?

– Manau, kad tada, kai žaidžiau Kolorado „Avalanche“. Apskritai visa karjera teikia džiaugsmo. Kiekvienas sezonas mane kažko išmokė, netgi nesėkmingieji.

– Ar tenka dabar pabendrauti su savo kartos ledo ritulininkais? Tarkime, su Dariumi Kasparaičiu?

– Su juo žaidėme Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinėje, tačiau dabar net nežinau, ką jis veikia. Paskutinį kartą Kasparą mačiau, kai jis dirbo Sankt Peterburgo SKA klube. Tada pasikalbėjome apie tai, kaip viskas pasikeitė ledo ritulyje. Kai susitinkame su bet kuriuo pažįstamu žaidėju, tik džiaugiamės.

– Turite daug draugų – ledo ritulininkų?

– O kas yra draugas? Pažįstamų turiu labai daug. Žinau, kad yra žmonių, kurie padės, kai man reikės jų pagalbos, o aš neatsisakysiu pagelbėti, kai jiems bus blogai.

S.Ozolinio dosjė

Gimė 1972 m. rugpjūčio 3 d. Siguldoje. Pravardė: Ozo. Ūgis: 188 cm. Pozicija: gynėjas. Profesionalo karjerą pradėjo 1990 m. Rygos „Dinamo“ klube. Taip pat atstovavo Kanzaso „Blades“, San Chosė „Sharks“, San Francisko „Spiders“, Kolorado „Avalanche“, Karolinos „Hurricanes“, Floridos „Panthers“, Anahaimo „Mighty Ducks“, Niujorko „Rangers“ komandoms. Šiuo metu žaidžia Rygos „Dinamo“ ekipoje. Trofėjai ir titulai: pasaulio jaunimo vicečempionas (1991 m.) ir čempionas (1992 m.), Stenlio taurės laimėtojas (1996 m. su „Avalanche“), Prezidento taurės laimėtojas (1997 m. su „Avalanche“), „Norris Trophy“ prizo laureatas (1997 m.), NHL „Visų žvaigždžių“ 1-osios rinktinės narys (1997 m.), NHL „Visų žvaigždžių“ mačų dalyvis (7 kartus), KHL „Visų žvaigždžių“ mačų dalyvis (3 kartus).