Atrasti ir ugdyti naujus lyderius buvusiems čempionams padeda asmeninė patirtis bei nuojauta

Tituluotieji profesionalai, baigę karjerą ir pradėję dirbti treneriais, kartu su jaunaisiais auklėtiniais iš naujo patiria sporto žavesį bei jo rutiną. Tačiau Lietuvoje nedaug praeities sporto žvaigždžių, kurios ryžosi trenerių karjerą pradėti nuo darbo su vaikais.

Nori užauginti olimpiečių

Disko metimo sektoriuje Romas Ubartas pasiekė beveik viską, kas įmanoma. Olimpinis auksas ir sidabras, Europos čempionato auksas – tai tik patys svarbiausi pirmojo nepriklausomos Lietuvos olimpinio čempiono laimėjimai.

48-erių R.Ubartas prieš kelerius metus ėmėsi naujo iššūkio – pats ugdyti būsimus čempionus.

"Bandau perteikti jaunimui savo žinias. Apie čempionus kalbėti tikrai per anksti, nes treneriu dirbu vos dvejus metus. Tačiau, aišku, kaip ir kiekvienas treneris, tikiuosi išugdyti sportininkus, kurie ateityje kovos dėl medalių pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse", – šyptelėjo Romas Ubartas.

Olimpinis čempionas dirba treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC) ir pamažu bando įgyvendinti savo idėjas, sukauptas per kelis dešimtmečius trukusią sportininko karjerą.

Šią R.Ubarto patirtį kol kas išnaudoja nedidelė grupelė (8–10) jaunuolių nuo 14 iki 23 metų. Olimpinis čempionas vienus moko disko metimo, o kitus – rutulio stūmimo paslapčių.

"Grupė nuolat formuojasi. Niekam neatsakau, kas nori, su tais ir dirbu. Aišku, kad žmonių galimybės skiriasi. Ne visiems lemta tapti aukščiausio lygio sportininkais. Tačiau noriu suteikti progą visiems – tegul sportuoja, pasiekia rezultatų, ateityje turės, ką prisiminti", – aiškino R.Ubartas.

Jis pripažino, kad surinkti grupę nėra lengva. "Pasikeitė laikai. Anksčiau mes sportuodavome daugiausia iš idėjos, o dabar jaunimas galvoja apie kitus dalykus – mokslus, šeimą. Lengvoji atletika, jei nepasiekei aukštų rezultatų, nėra pati pelningiausia sporto šaka, – samprotavo R.Ubartas. – Mano vaikinai irgi ateina į treniruotes, kai turi laiko. Diena užsitęsia ilgai – vieni ateina, kiti išeina. Tačiau toks dabar tas mūsų gyvenimas – viskas vyksta labai greitai."

Tradicijos privalo gyvuoti

Vasarą pagrindinė R.Ubarto suburtos metikų grupelės bazė – sostinės Kalnų parkas. Subjurus orui ar atėjus žiemai, treniruotės persikelia į lengvosios atletikos maniežą.
Olimpinis čempionas pripažino – sąlygos galėtų būti geresnės. Juolab kad Vilniuje nebe pirmus metus kalbama apie Virgilijaus Aleknos metikų aikštyną. Kol kas tai lieka tik kalbomis.

"Dabar dažnai treneriams ir sportininkams tenka spręsti įvairias organizacines problemas. Atiduodame daug energijos, kurią galėtume skirti treniruotėms. Nepavyksta koncentruotis vien į sportą. Bet reikia dirbti, turėtų ir sąlygos pagerėti", – optimizmo bandė neprarasti R.Ubartas.

Pašnekovas dar nesiryžo spėti, ar tarp dabartinių auklėtinių yra toks deimančiukas, kuris pratęs įspūdingas Lietuvos disko metikų tradicijas. "Dauguma mano vaikinų dar labai jauni. Reikia dirbti bent kelerius metus, o tada galbūt pamatysime daugiau. Kad pradėtum rodyti brandžius rezultatus sektoriuje, reikia dirbti mažiausiai 10 metų.
Žinau iš savo ir kitų olimpinių čempionų patirties, kad pergalės ateina pakankamai vėlai, kai kuriems – tik sulaukus 30 metų. Būna daug sunkių akimirkų, kartais norisi viską mesti, bet laimi tik patys ištvermingiausi. Kantrybė – pati svarbiausia savybė ir sportininkams, ir treneriams", – tikino Barselonos olimpinis čempionas.

Lietuvoje R.Ubartas turi ir neakivaizdinį varžovą – Kaune disko metikus treniruoja ilgametis jo kolega ir varžovas sektoriuje Vaclovas Kidykas. "Nemanau, kad tarp mūsų turi būti konkurencija. Dirbame dėl vieno tikslo. Lietuva visada galėjo didžiuotis pajėgiais disko metikais. Siekiame, kad šios gražios tradicijos, iš didžiojo sporto pasitraukus Aleknai, nebūtų nutrauktos", – pagrindinį savo, kaip trenerio, tikslą nurodė R.Ubartas.

Mergaitės žino istoriją

1997-ųjų Europos moterų krepšinio čempionato pusfinalis, po pratęsimo Lietuva – Vokietija 78:77. Paskutinėmis papildomo kėlinuko su vokietėmis sekundėmis pergalę išplėšė Lina Dambrauskaitė.

Po to lietuvės finale 72:62 palaužė slovakes ir iškovojo aukso medalius.

2005-aisiais trenerės kelią pasirinkusi legendinės rinktinės gynėja, sporto užkulisiuose kartais vadinama "moterų Šarūnu Marčiulioniu", moko mergaites žaidimo paslapčių Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje ir padeda savo bendražygei Rasai Kreivytei treniruoti Kauno "Aisčių-Atleto" ekipą.

"Malonu, kad mano auklėtinių grupėje yra mergaičių, žinančių, kad prieš 11 metų pataikiau tą svarbų metimą. Sako: matėme, trenere, jūsų rungtynių nuotraukas... Tikriausiai tėvai joms papasakojo", – sakė daugkartinė Lietuvos čempionė.
L.Dambrauskaitė pridūrė: "O, kad tada būčiau pradėjusi dirbti trenere! Po sėkmingo Europos čempionato šalyje moterų krepšiniui išaugo sparnai, į sporto mokyklas plūstelėjo moksleivės. Dabar – atoslūgis. Nenorime, neįdomu – tai dažnai girdžiu, kai ieškau naujokių."

Varžybos – naujas išmėginimas

Europos čempionė teigia, kad 11–12 metų berniukai, su kuriais jai taip pat teko dirbti A.Sabonio krepšinio mokykloje, greičiau išmoksta žaidimo abėcėlę.

"Jie judresni, imlesni. Kasdien suku galvą, kaip daugiau mergaičių sudominti krepšiniu. Gal derėtų sumažinti joms mokestį už treniruotes ar išvis palikti tik simbolinį?
Pasitaiko, kad vidurinėse mokyklose ar gimnazijose pamatau aukštų, sportiškų merginų, tačiau, pasikalbėjusi su jomis, dažniausiai nieko nepešu – kaip sakė viena auklėtinė, "fifoms" labiausiai rūpi muzika, šokiai ir madingi drabužėliai", – pasakojo L.Dambrauskaitė.

Šiuo metu buvusios krepšininkės treniruojamoje grupėje – 25 mergaitės.
"Dabar buriame komandą, po Naujųjų metų debiutuosime varžybose. Aš jų laukiu ne mažiau nei mano žaidėjos. Bus naujų emocijų, naujos patirties man ir jaunosioms krepšininkėms", – vylėsi trenerė.

Supranta iš žvilgsnio

Sidnėjaus olimpiados dalyvis, 1995-ųjų pasaulio pirmenybių bronzos medalio laimėtojas, 14 kartų Lietuvos bokso čempionas Vidas Bičiulaitis kol kas nė karto nepakėlė balso, kai jo vadovaujamos treniruotės įkarštyje kurį nors berniuką apimdavo tingulys.

"Mes gerai sutariame. Be to, jie mane puikiai pažįsta. Tiesiog iš žvilgsnio supranta, kas yra ne taip, kaip reikia", – sakė dienraščiui keturis metus Kauno sporto mokykloje "Gaja" treneriu dirbantis buvęs boksininkas.

V.Bičiulaitis su ringu atsisveikino 2004-aisiais. Toliau sportuoti sutrukdė sunki trauma, užkirtusi kelią į Atėnų olimpines žaidynes.

Savo trenerio Viliaus Buikos paskatintas, V.Bičiulaitis įsidarbino "Gajoje". Šiuo metu buvęs olimpietis treniruoja dvi dešimtis jaunųjų sportininkų.

"Pradėjau taip, kaip patarė treneris Buika ir kaip aš pats atsidūriau bokse – važiavau į miesto mokyklas, kviečiau vaikus į treniruotes.

Pirmieji mano agitaciniai žygiai buvo daug žadantys. Petrašiūnuose vos ne visi vienos klasės berniukai pareiškė, kad būtinai ateis. Tačiau sutartu laiku nė vienas iš jų, kaip ir iš kitų mokyklų, sporto salėje nepasirodė", – prisiminė Vidas.

Jau išugdė lyderius

Naujasis treneris nenuleido rankų.

"Pagalvojau: tie, kurie tikrai domisi boksu, patys mane susiras", – nusprendė odinės pirštinės meistras.

Pamažu V.Bičiulaitis subūrė, kaip pats sako, "grupę mažiukų", kurioje buvo ir aštuonmečių, ir penkiolikamečių. Per ketverius metus grupės sudėtis keitėsi, liko kantriausieji, ištvermingiausieji.

"Labiausiai gailėdavausi, kai išeidavo būtent boksui tinkami berniukai. Buvo tokių, kurie iš pusės žodžio suprasdavo, ko iš jų reikalaujama ir per kelias treniruotes išmokdavo sudėtingą technikos veiksmą. Net stebėdavausi ir pavydėdavau, kad jiems tai pavykdavo netgi lengviau, nei kažkada man. Deja, grįžti atgal jų nepavykdavo įkalbėti", – pasakojo V.Bičiulaitis.

Iš jo auklėtinių išsiskiria 18-metis Deividas Kliučiakas – jis šiemet Dano Pozniako turnyre užėmė 1-ąją vietą, tapo Lietuvos jaunimo čempionu ir buvo pripažintas techniškiausiu boksininku, nugalėjo ir Algirdo Šociko turnyre.

Savo amžiaus grupių lyderiai šalyje yra Irmantas Čestovas, Evaldas Necelis, Mantas Kliučiakas.

Apie karjerą nepasakoja

V.Bičiulaitis su savo auklėtiniais į varžybas dažniausiai vyksta taip, kaip ir savo geriausiais metais, – mikroautobusu, tačiau dabar už vairo sėda pats.

Ir vykstant kovoms ar neobjektyviai teisėjaujant jaudinasi bei nervinasi lygiai taip pat.
"Vaikai geriau nei mes, suaugusieji, įžvelgia melą, apgaulę", – tvirtina treneris.
Bokso didmeistriui neteko pasakoti apie savo pergales ar pralaimėjimus, iškovotus trofėjus.

"Vyrukai neklausinėja, kaip man sekėsi ringe, o aš niekada nesigyriau ir nesigiriu. Tačiau iš tam tikrų užuominų supratau, kad jie šį tą žino", – šypsojosi planetos čempionato prizininkas.