Praėjusią vasarą 24-erių lengvaatletis pasižymėjo ne tik Europos žaidynėse. Liepos viduryje pasaulio studentų žaidynėse jis iškovojo bronzos medalį, o po kelių savaičių triumfavo Palangoje vykusiame Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. Šiose varžybose jis ne tik užėmė pirmą vietą, bet ir pasiekė asmeninį rekordą, peršokęs į 228 cm aukštį pakeltą kartelę. Šis rezultatas A.Glebauskui atvėrė kelią ir į 2019 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Tiesa, Kataro sostinėje Dohoje pakartoti geriausio savo pasiekimo jam nepavyko. Antru mėginimu peršokęs į 222 cm aukštį pakeltą kartelę, jis nesėkmingai šturmavo 226 cm aukštį ir į finalą nepateko. Vis dėlto, kalbėdamas su "Vilniaus diena", A.Glebauskas teigė, kad praėjęs sezonas suteikė daugiau džiaugsmo nei nusivylimo.

"Kai viskas susigulėjo, atrodo, kad ir tarptautinėse varžybose užimtos vietos, ir pasiekti rezultatai džiugina. Tiesa, puikiai pamenu, kad po kiekvienų varžybų būdavo nepasitenkinimo jausmas, atrodė, kad galėjau dar aukščiau šokti. Net ir po asmeninio rekordo Palangoje vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse nebuvau patenkintas savimi, nes tikrai jaučiau, kad kažko pritrūko iki geriausio visais aspektais šuolio. Kai po tų varžybų atėjau į treniruotę, mano treneriai klausė, ko toks niūrus, kodėl nesidžiaugiu, kas ne taip? Bet, matyt, reikėjo daugiau laiko, kad suprasčiau ir įvertinčiau sezono pasiekimus, – samprotavo A.Glebauskas. – Dabar jau matau, kad visi rezultatai buvo geresni nei 2018 m., o tai kiekvienam sportininkui yra pats svarbiausias dalykas. Aišku, širdies gilumoje manau, kad galėjau ir geriau pasirodyti, bet to, kas buvo, jau nepakeisi, reikia ruoštis kitam sezonui, kitiems startams."

– Sezoną vainikavo rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje Kataro sostinėje Dohoje vykęs Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Jame geriausiu mėginimu peršokote į 222 cm aukštį pakeltą kartelę ir į finalą nepatekote. Ar labai nuvylė toks debiutas?

– Pasaulio čempionatas yra atskira tema, nes man asmeniškai pasirengimas jam buvo bene sunkiausias per visą karjerą. Šuolių į aukštį sektoriuje esu jau 14 metų, bet dar niekada iki šiol neteko rugsėjį plušėti treniruotėse ir ruoštis aukščiausio lygio tarptautinėms varžyboms. Anksčiau mano sezono pikas būdavo liepos–rugpjūčio mėnesiais, o rugsėjis labiau skirtas poilsiui, atostogoms, jėgoms atgauti. Dabar visą rugsėjį teko skirti pasiruošimui. Kūnas labai priešinosi tokiai įvykių eigai, buvo labai sunku save "perlaužti", prisiversti. Be to, viso pasirengimo metu vargino įkyrus kojos piršto skausmas. Treniruotis galėjau, šokinėti į aukštį irgi, bet tas nemalonus skausmas vis tiek nepadėjo geriau pasiruošti. Visgi kalbant apie patį pasaulio čempionatą, manau, kad jame padariau viską, ką galėjau, pritrūko tik šiek tiek sėkmės, kad patekčiau į finalą. Prieš lemiamą šuolį žinojau, kad man reikia pirmu bandymu "paimti" 226 cm aukštį. To būtų užtekę finalui. Buvau maksimaliai susikaupęs, bet per plauką nepasiekiau tikslo.

Mano tikslas – ne koks nors vienas nerealus rekordinis šuolis, o pastovumas, stabiliai gerėjantys rezultatai kiekvienose varžybose.

– Kita vertus, šią vasarą pasiekėte geriausią asmeninį rezultatą, peršokęs 228 cm aukštį. Nuo Lietuvos rekordo, kurio autorius yra Rolandas Verkys, jus skiria 6 cm. Ar tai didelis atstumas?

– Kaip jau sakiau, man po to šuolio neatrodė, kad padariau kažką tokio. Taip, šuolis buvo geras, nes juk bet kaip šokdamas jokio rekordo nepasieksi. Bet pačiu geriausiu jo tikrai nepavadinčiau, manau, kad dar turėjau nemažai rezervo. Kita vertus, kai šuolių į aukštį sektoriuje peršoki 225 cm, tada kiekvienas papildomas centimetras atrodo kaip didelė asmeninė pergalė, nes tokiame aukštyje tikrai labai sunku vienu ypu pagerinti savo rekordą kokiais 5 cm. Kuo aukščiau keli kartelę, tuo sunkiau.

– Ko reikėtų, kad Lietuvos rekordų knygoje atsirastų naujo šuolių į aukštį rekordininko pavardė?

– Šiuo metu mano tikslas – ne koks nors vienas nerealus rekordinis šuolis, o pastovumas, stabiliai gerėjantys rezultatai kiekvienose varžybose. O tai pasiekiama tik maksimaliai efektyviu darbu treniruotėse, kai nekamuoja jokie skauduliai ir esi visu 100 proc. užtikrintas savimi ir savo kūnu. Kai pakankamai ilgai pavyksta suderinti ir išlaikyti šiuos du dalykus, varžybose belieka tik maksimaliai susikaupti ir atlikti geriausią šuolį. Dėl įtampos ar nusiteikimo problemų neturiu, kai jaučiu, kad esu tinkamai pasirengęs ir pasitikiu savo kūnu, tada ir šuoliai būna kokybiškiausi.

– Ar šią vasarą buvo tokios varžybos, kai jautėtės priartėjęs prie savo geriausios sportinės formos?

– Taip, tokia savijauta buvo prieš Universiadą. Tada ir darbas treniruotėse buvo kokybiškiausias, ir mano asmeninis nusistatymas savo paskutinę Universiadą paženklinti medaliu sutapo su realiomis galimybėmis. To nepasakyčiau apie Europos žaidynes, nes ten pačios šuolių į aukštį varžybos buvo keistokos, turėjome tik po 3 bandymus ir svarbiausia buvo iššokti aukščiau nei tavo varžovas. Tačiau iš esmės tai buvo labai įdomi patirtis, o ir rezultatas nebuvo toks jau prastas – 222 cm ir 5 vieta.

– Lietuvos šuolių į aukštį rekordas yra 235 cm, o pasaulio – 245 cm. Šį rezultatą 1993 m. pasiekė šuolių į aukštį legenda kubietis Javieras Sotomayor. Kaip manote, ar realu kam nors iš dabartinių šuolininkų pasikėsinti į šį rekordą?

– Manau, kad neatsitiktinai to rekordo niekas nepagerina jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Visi žinome, kad tais laikais nebuvo totalinės neleistinų preparatų vartojimo kontrolės kaip dabar, tad gal todėl niekas į tokį aukštį daugiau ir nepakilo. Tiesa, prieš penkerius metus Kataro atstovas Mutaz Essa Barshimas peršoko į 243 cm aukštį pakeltą kartelę ir atrodė, kad netrukus kris ir pasaulio rekordas. Tai tikrai geriausias šių dienų šuolininkas į aukštį, aukštas, liesas, lengvas, bet kartu ir labai stiprus. Tačiau jį šiek tiek pristabdė traumos, ir nors pasaulio čempionate Katare jis iškovojo auksą, panašu, kad į naujas rekordines aukštumas jau nenuskries. O be jo kitų realių pretendentų į pasaulio rekordą šiuo metu nėra.

– Kitais metais svarbiausias pasaulio sporto įvykis – Tokijo olimpinės žaidynės. Kokie jūsų šansai debiutuoti ir šioje sporto šventėje?

– Olimpinis normatyvas yra 233 cm, jį kol kas įvykdė tik keli sportininkai. IAAF reitinge šiuo metu esu 27-as, tad pagal šį kriterijų patenku į olimpines žaidynes. Bet kova dėl olimpinio kelialapio dar nebaigta. Kitais metais reikės dalyvauti varžybose, kovoti dėl aukštų vietų, rinkti reitingo taškus ir pabandyti išsaugoti pozicijas. Jei parodysiu, ką galiu, tikrai įmanoma išsilaikyti olimpiniame kurse. Manau, kad viskas bus gerai.

– Ką veikėte po pasaulio čempionato, kada pradėsite ruoštis naujam sezonui?

– Pasiruošimas jau prasidėjo, kelias savaites pailsėjau, prisiminiau, kaip atrodo normalus gyvenimas, o praėjusią savaitę Palangoje jau turėjome įvadinę treniruočių stovyklą. Lapkričio 4 d. išskrendu į Turkiją, kur pradėsime rimtai kloti pagrindus naujam sezonui. Šiaip aš negaliu ilgai būti be sporto, jei tik kelias dienas nejudu, pradeda skaudėti visą kūną, jaučiuosi prastai, tad net ir per atostogas lengvai sportuoju, mankštinuosi. Toks jau mano būdas, jei tik galėčiau, kiekvieną dieną leisčiau šuolių į aukštį sektoriuje.

– Nejaugi nepabosta treniruotės, varžybos?

– Tikrai ne. Aš turiu tikslą, žinau, ką noriu pasiekti, ir suprantu, kad tik skyręs tam visas savo jėgas, laiką ir dėmesį turėsiu šansą. Be abejo, kartais būna sunku, reikia prisiversti, įveikti skausmą, nuovargį. Bet tai yra normalu. Disciplina, savikontrolė, pozityvus mąstymas, sveikas gyvenimo būdas – tai kelias į sėkmę. Žinau, kad jei būsiu tinkamai pasirengęs, varžybose man nereikės jaudintis, nes pasieksiu tokį rezultatą, kokio norėsiu ir kokio reikės.

Tikiu, kad jei viskas bus gerai, kitais metais perkopsiu 230 cm aukštį, norėtųsi olimpinėse žaidynėse patekti į geriausių 16-uką, o Europos čempionate – dalyvauti kovoje dėl medalių. Jei parodysiu savo geriausią rezultatą, neabejoju, kad taip ir bus.