Vienos tituluočiausių Lietuvos sportininkių Rūtos Paškauskienės trofėjų kolekciją neseniai papildė dar vienas – po pertraukos į varžybų arenas grįžusi 37-erių stalo tenisininkė pasipuošė Rusijos čempionato aukso medaliu, o ateities planuose vis labiau ryškėja 2016-ųjų olimpiada.

Per savo karjerą R.Paškauskienė yra tapusi Prancūzijos ir Čekijos čempione, Vokietijos vicečempione, dukart laimėjo Europos taurę, o Lietuvos čempionatuose iškovojo daugiau nei trisdešimt aukso medalių.

Įkvėpta naujų pergalių, stalo tenisininkė pasiryžo pakovoti dėl medalių ir kituose frontuose – 2008-ųjų Europos čempionės varžybų kalendoriuje netrukus gali atsirasti ir pasaulio čempionato mišriųjų porų varžybos. Šioje rungtyje, suvienijusi jėgas su serbu Aleksandru Karakaševičiumi, ji jau du kartus iškovojo Europos čempionato auksą.

– Rusijos čempionato auksas jums atiteko pagal neįtikimą scenarijų. Kaip pavyko pasiekti viršūnę? – "Kauno diena" paklausė R.Paškauskienės.

– Laimėjome labai įdomiai. Visą sezoną lyderė buvo Archangelsko komanda. Mes ją įveikėme tik kartą, kitus mačus pralaimėjome. Neabejojome, kad finale teks susidurti su favoritėmis, juo labiau kad finalo ketverto turnyras vyko būtent Archangelske. Manėme, kad bus žiauriai sunku. Vis dėlto šeimininkės pusfinalyje netikėtai nusileido Žemutinio Naugardo klubui ir galiausiai užėmė tik ketvirtąją vietą. Mes pusfinalyje žaidėme su Taganrogo "Tagment" ir įveikėme 4:1 ir 4:3. Finale susitikome su Žemutinio Naugardo stalo tenisininkėmis. Per pirmą mačą varžovės diktavo savo sąlygas 3:1, tačiau vis dėlto nugalėjome jas 4:3. Sunki buvo ir atsakomoji akistata – atsilikome 2:3, tačiau vėl persvėrėme rezultatą savo naudai.

– Kodėl ambicingam Tiumenės klubui nepavyko sužibėti tarptautinėje arenoje?

– Dalyvauti Čempionių lygoje neplanavome, tačiau Rusijos stalo teniso federacija delegavo mūsų klubą. Po nesėkmės perėjome į Europos taurės varžybas, patekome į stipriausiųjų aštuntuką, bet vėliau nusileidome Prancūzijos klubui "Lille". Tai prilygo nesėkmei, todėl Rusijos čempionate mums buvo iškelta užduotis užimti 2-ąją vietą. Pernai buvo trečioji, todėl norėta, kad pakiltume bent laipteliu aukščiau, o pavyko dar geriau. Klubo vadovai labai džiaugėsi, nes Tiumenės komanda pirmą sykį pakilo taip aukštai.

– Gal ta proga jums pasiūlė pratęsti sutartį?

– Preliminariai apie tai kalbėjomės. Man palanku, kad Rusijos klubų čempionatą sudaro tik keturi turai – skirtingai nei Prancūzijoje, kur reikėdavo skraidyti kas porą savaičių. Kol kas planuoju likti Tiumenės klube, nors jame sportuojame be trenerio. Žaidėjų lygis toks, kad treneris beveik nereikalingas. Kita vertus, reikia vadovo, kuris pasakytų: bus taip ir ne kitaip. Būna situacijų, kai viena žaidėja skundžiasi nuovargiu, kitai kažką skauda, trečios nuotaika prasta. Tad mums su Polina Michailova tenka didžiausias krūvis. Nors man irgi gal ką nors skauda, bet nesiskundžiu – einu, dirbu, nes reikia.

– Ar tikitės, kad naujam sezonui klubo vadovai suras trenerį?

– Ką jūs, manau, bus atvirkščiai. Prezidentas sakys: va, laimėjote, pačios puikiai susitvarkote, kam jums treneris? (Juokiasi.)

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės, kuriai ir jūs atstovavote, pasirodymą pasaulio čempionate Japonijoje?

– Čempionatas klostėsi gerai, bet pritrūko paskutinio akcento per mačą su švedėmis, kurioms pralaimėjome 2:3. Tad viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Įsitikinome, kad prasibrauti į 1-ąją lygą kur kas sunkiau, nei joje išsilaikyti. Mes su Jolanta Prūsiene žinome, koks to diviziono lygis, bet jame žaidėme tik kelis kartus per daugybę metų. Labai apmaudu, kad šiemet mūsų rinktinei nepasisekė.

– Ko trūksta, kad Lietuvos moterų stalo teniso rinktinė, praeityje pasiekusi ne vieną skambią pergalę, grįžtų į Europos elitą?

– Mūsų rinktinei reikėtų dar bent vienos aukšto lygio žaidėjos. Komandų turnyruose į bendrą taupyklę per kiekvieną mačą privalau įnešti maksimalų indėlį – po dvi pergales, bet man tai vis sudėtingiau. Net ir 2-oje lygoje visos varžovės kaunasi iš paskutiniųjų, silpnų priešininkių nebėra.

– Nejaugi Lietuvoje taip ir neatsiras pamainos daugkartinei Europos čempionei?

– Sudėtinga... (Atsidūsta.) Norint pasiekti aukštą meistriškumo lygį, reikia aukotis, visą savo laiką skirti tik sportui. O mūsų jaunimas gyvena kitaip. Didesnių vilčių teikia tik Eglė Stuckytė. Ji yra olimpinės rinktinės kandidatų sąraše, važiuoja į stovyklas užsienyje. Kitos mergaitės aktyviai sportuoja, kol baigia mokyklą. Po to ima dairytis, ko imtis gyvenime. Dažniausiai atsideda studijoms, mokslams. Jaunimas mato, kad iš stalo teniso Lietuvoje nepragyvensi, tad dėmesį sutelkia kitkam. Blogiausia, kad neturime bazės, centro, kuriame vyktų po dvi treniruotes per dieną, vaikai galėtų derinti sportą ir mokslus. Labai trūksta išvykų į tarptautines varžybas. Kažkiek daugiau dėmesio skiriama jauniams, jaunučiams. Kasmet po vieną berniuką ar mergaitę išvyksta į treniruočių stovyklas Europoje, bet to neužtenka. Jei pasaulio ar Europos čempionatas – vienintelės rimtos varžybos per metus, tikrai nerealu ką nors svaraus laimėti.

– Prieš kelerius metus, laukdamasi antrosios atžalos, nutraukėte savo sportinę karjerą. Atrodė, kad su didžiuoju sportu atsisveikinote visam laikui, tačiau grįžote į aukščiausiąją lygį. Kaip tai pavyko?

– Nežaidžiau daugiau negu metus. Tik kai jaunesniajam sūnui sukako pusė metų, pernai pavasarį nuvykau į pirmąsias varžybas Rusijoje. Draugės, auginanančios kelis vaikus, mane perspėjo: sulaukus antrojo sugrįžti į aktyvų sportą bus labai sunku, bet man tai padaryti pavyko labai sklandžiai.

– Kiek jums padėjo artimieji, tėvai?

– Mama, stalo teniso trenerė, puikiai supranta visus sportinės karjeros niuansus. Tėtis – iš viso nerealus. Būna, kad išvykstu į varžybas dešimčiai dienų. Jis ir vaikus pažiūri, ir valgyti pagamina. Be tėvų nebūtų daugumos mano pergalių.

– Stalo tenisas jūsų giminėje perduodamas iš kartos į kartą. Ar norėtumėte, kad ir jūsų sūnūs pratęstų šeimos tradicijas?

– Jaunėliui Tadui apie sportą galvoti dar ankstoka. Jam vasarą suks dveji. Vyresnysis Dovydas jau pradės lankyti mokyklą. Beje, jis turi gabumų sportui. Yra kairiarankis, jau paima raketę ir neblogai ją valdo. Nežinau, ar norėčiau, kad jis pasirinktų būtent stalo tenisą. Tai ne itin dėkinga sporto šaka. Reikia labai daug darbo ir nervų, o grąža – nelabai didelė. Galbūt kitąmet pagalvosime apie futbolą ar kokią kitą komandinę sporto šaką. Ten karjeros perspektyvos, man regis, didesnės.

- Gal pati dirbate vaikų trenere?

- Kol dar žaidžiu profesionaliai, turiu nemažai treniruotis. Be to, esu dviejų vaikų mama, tad laiko treniruoti kitus nebelieka. Be to, nežinau, ar turėčiau noro ir kantrybės dirbti su šiuolaikiniais vaikais. Jie man atrodo kur kas labiau išlepę, nei būdavo mano laikais.

– Ne vieną titulą mišrių dvejetų varžybose iškovojote su serbu Aleksandru Karakaševičiumi. Gal ketinate atgaivinti čempionišką duetą?

– Su Aleksandru palaikome ryšius. Jis tęsė asmeninę karjerą, bet daugiau nei metus gydėsi sunkią Achilo sausgyslių traumą. Neseniai pajuokavome, kad abu savo kolekcijoje dar neturime pasaulio čempionato medalių ir lyg tyčia neseniai buvo pakeistos planetos pirmenybių mišrių porų varžybų taisyklės – vėl leista žaisti dvejetus tenisininkams iš skirtingų šalių. Pastaruoju metu tai buvo draudžiama. Tad kitąmet su Aleksandru galėtume sugrįžti.

– 2016-aisiais, kai Rio de Žaneire vyks olimpinės žaidynės, jums bus 39-eri. Ar jūsų planuose yra ketvirtoji olimpiada?

– Dabar tai atrodo realu, bet liko dar dveji metai. Vis dėlto, jei išlaikysiu dabartinį lygį, esu pasiryžusi pasirodyti ir Brazilijoje.