Turbūt mažai, kas ginčytųsi, kad trenerio darbas – labiau vyriškas užsiėmimas. Ypač, kai treniruoti reikia pačius vyrus ar bent jau jaunuolius. Iš tiesų Lietuvoje nėra daug moterų, treniruojančių aukšto meistriškumo sportininkus. Tačiau tos, kurios pasirinko darbą su vyrais ir jaunuoliais, nėra gležnos, lyg šiltnamių gėlės, moterys. Visos jos – stipraus charakterio asmenybės, sugebančios ir aprėkti, ir paguosti. Tačiau viena savybė jas labiausiai skiria nuo kolegų vyrų – gėlės iš auklėtinių rankų švenčių proga, nuoširdus padėka ar nors dėkingas žvilgsnis trenerėms dažnai yra pats geriausias jų darbo įvertinimas.
Su berniukais – lengviau
"Dirbame ir galvojame, ką dirbame", – Karoliniškių gimnazijos krepšinio salėje nuaidėjo prikimęs moters balsas. Maždaug trisdešimt 11–12 metų vaikinukų, atliekančių tempimo pratimus, iškart pabandė nutaisyti susimąsčiusias veido išraiškas.
Per likusią treniruotės valandą visi be diskusijų vykdė aiškius ir konkrečius moters nurodymus. Bet ir to neužteko. "Jonai, juk sakiau dirbti kojomis, ar tu neklausei? Dešimt atsispaudimų", – dar sykį tas pats prikimęs balsas, ir išstypęs vaikinukas iškart atsidūrė ant grindų.
Prikimęs moteriškas balsas priklauso Onai Dindaitei. Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos narei, Vilniaus "Sakalų" klubo administratorei ir Vilniaus krepšinio mokyklos trenerei. Šiemet sukaks 30 metų, kai ši moteris treniruoja vaikus. Įdomiausia, kad 29-eri iš šių metų paskirti vaikinams.
"Mano toks charakteris, kad negalėčiau dirbti su mergaitėmis. Iš berniukų gal paprasčiau išreikalauti. Jie noriai dirba, juos galima priversti treniruotėse atiduoti visą save. Su mergaitėmis gerokai sudėtingiau. Pabandžiau pirmais metais po instituto (dabartinio Vilniaus pedagoginio universiteto – red. past.) baigimo, o paskui visą laiką draugauju su berniukais", – šyptelėjo garsi vaikų krepšinio trenerė.
Jaunus vaikinus ji muštruoja galbūt net griežčiau, nei treneriai vyrai. Ir sako niekada – net pirmausiais trenerės karjeros metais – nepajutusi, kad kas nors į ją žiūrėtų kreivai dėl to, kad ji – moteris, treniruojanti vyrus. Savimi suabejoti neleido pati O.Dindaitė. "Taip, esu griežta ir reikli trenerė, – savo svarbiausią credo nurodė Vilniaus krepšinio mokyklos trenerė. – Bet ne vien tik baruosi. Visko čia būna – ir apsiverkia vaikai, ir skaudžiai susitrenkia. Per tiek karjeros metų jau išmokau, kada reikia pasakyti griežtą žodį, o kada paglostyti."
Tačiau tvarka pas O.Dindaitę griežta. "Visi jie žino: nusikeikti (bet tik per varžybas) ir auskarus segėti gali tik trenerė. Už taisyklių pažeidimus – atsispaudimai, atsilenkimai arba ratai stadione. Patikėkit, tai yra tokia veiksminga bausmė, kad daugelį net mokytis geriau priverčia", – juokėsi pašnekovė, šiemet vėl treniruojanti trijų amžiaus grupių vaikinus.
Vaikai teikia energiją
Ilgaauliai balti batai, sutvarkyti, išmarginti nagai, tvarkinga šukuosena ir griežtas tonas bei visas diskusijas nutraukiantis švilpukas. Tokią O.Dindaitę pažįsta auklėtiniai.
Trenerė krepšinio treniruotes veda net penkiose skirtingose salėse visame mieste ir pripažino, kad kartais, norint suspėti pas auklėtinius, tenka pažeisti Kelių eismo taisykles.
Tačiau energijos 52 metų O.Dindaitei vis dar užtenka. "Kartais būna, kad po dviejų treniruočių jaučiuosi išsunkta, bet ateinu į trečią ir matau, kaip tie vaikai nori, prašosi dirbti. Ir aš iškart atsigaunu. Būtent jie man ir teikia energijos", – pažvelgusi į baudas dar mėtančius keliolika vaikinukų ištarė O.Dindaitė.
Trenerė pajuokavo, kad toks darbas jai neleidžia ir sirgti. "Per 30 metų nė sykio nebuvau pasiėmusi nedarbingumo lapelio. Negaliu praleisti nė vienos treniruotės, nes vaikinus tai išmuša iš ritmo. Sykį neatvažiavau dėl ligos, ir vienas berniukas įkrito į kanalizacijos šulinį, – senesnę istoriją prisiminė pašnekovė – Todėl ir pati nesergu, ir juos saugau. Jei mama nepriverčia užsidėti kepurės, tai aš priverčiu."
O.Dindaitė atsiduso, kad dabartiniai vaikai – išlepinti, nesavarankiški ir neatsakingi. "Pas mus dabar toks gyvenimo tempas. Visur kompiuteriai, skaičiavimo mašinėlės, testai su atsakymų variantais. Vaikai nebemoka patys mąstyti ir priimti sprendimų. Apie fizines galimybes visai nekalbu. Dažnai ateina vaikai, kurie nemoka nei bėgti, nei šokti, sutrikusi judesių koordinacija, daugybė plokščiapadžių, su iškrypusiu stuburu."
Išeitis – sportas. Tačiau O.Dindaitė puikiai supranta, kad vien krepšinio neužtenka. Šiltuoju metų laiku viena treniruotė būtinai vyksta lauke, o šeštadieniais visi trenerės auklėtiniai pluša aerobikos ir lengvosios atletikos pratybose bei treniruoklių salėje.
Visi tampa vaikais
Krepšinis padeda ne vien sutvirtėti fiziškai. O.Dindaitei dar svarbiau, kad per tuos 10 metų subręstų tvirtos ir atsakingos asmenybės. "Sportas, krepšinis išmoko pakovoti už save, priimti sprendimus, būti ryžtingam. Visų tų savybių labai reikia ir gyvenime", – neabejojo O.Dindaitė.
Nors taip ir nepasakė, pašnekovė leido suprasti, kad vaikų trenerio darbas – kaip narkotikas. O.Dindaitė su vaikais – jau 30 metų, bet energingi judesiai, žibančios akys ir prikimęs, bet gyvybingas balsas išdavė, kad pabaigos dar nematyti.
Deja, kiekvienais metais O.Dindaitei tenka patirti ir skaudžių akimirkų – išsiskirti su Vilniaus krepšinio mokyklą baigiančiais auklėtiniais. "Per dešimt metų jie visi man tampa kaip vaikai. Juk matau, kaip jie auga, bręsta, tvirtėja, tampa suaugusiais žmonėmis. Būna gaila. Bet bendraujam ir toliau. Visai neseniai su vienos laidos vaikinais ir tėveliais šokom iki penkių ryto", – šelmiškai šyptelėjo krepšinio trenerė.
Nepaisant reiklumo ir griežtumo, O.Dindaitė greitai pelno ne tik vaikinų pagarbą. Per gimtadienį, Kalėdas kai kurie vaikinai nepamiršta trenerei įteikti gėlių, šokolado. Ne išimtis turėtų būti ir Tarptautinė moters diena. "Tokiomis akimirkomis būna labai smagu, pajunti pilnatvę. Apskritai man labai pasisekė, kad mano hobis sutampa su darbu. Krepšinis – visas mano gyvenimas", – savo sėkmės istoriją apibendrino O.Dindaitė.
Griežta ir teisinga
Teisingas griežtumas. Tokiais dviem žodžiais Lietuvos nusipelniusi trenerė Vilija Korsakovienė išsakė savo moto, kuris padeda jai treniruoti itin vyriško sporto atstovus – kiokušin karatė meistrus.
Išugdžiusi Europos vicečempionę Sandrą Stanevičiūtę, Europos jaunių čempionę Indrę Stankevičiūtę, vėliau Kauno "Fortitudo" klubo įkūrėja ir vadovė į aukštumas atvedė ir vyrą – Orestą Procą. Tačiau kol jis tapo Europos jaunių čempionu ir suaugusiųjų vicečempionu, dviejų bronzos medalių laimėtoju, V.Korsakovienei teko įveikti sunkų kelią ne tik treniruojant, bet ir auklėjant jį.
Dabar trenerė gali pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Orestas iki šiol prisimena maždaug dešimties metų senumo įvykį, kai po klubo pergalės Kauno čempionate trenerė už nusižengimą neleido jam eiti su visais laimėjimo švęsti baseine, kur vykdavo linksmos tarpusavio varžybos. Kai jis, komandos lyderis, kiūtino namo nuleista galva, joje įvyko dideli pokyčiai. Orestas daugiau nesuteikė progos jo griežtai bausti.
"Visada stengiuosi būti ne tik griežta, bet ir teisinga. Tik taip galima pelnyti jaunų sportininkų pagarbą", – sakė V.Korsakovienė.
O.Procas niekada neužmiršta trenerės pasveikinti per Motinos dieną. Jis ne kartą sakė, kad trenerė jam yra antra mama.
"Mano vyras juokauja, kad esame daugiavaikiai – turime du savo vaikus ir dar visą klubą, – šypsojosi V.Korsakovienė. – Bet santykiai su aukšto meistriškumo sportininkais, su kuriais tenka dirbti individualiai, keliauti po Europą, yra pakankamai šilti ir artimi."
Moka įtikinti naujokus
Kaip moteriai pavyksta įtikinti jaunuolius, kad ir ji, ne tik tvirto sudėjimo vyrai, gali išmokyti karatė veiksmų? Juodo diržo meistrė V.Korsakovienė tiesiog stoja į kovą su jais, leisdama smūgiuoti į pilvo raumenis – vadinamąjį presą.
"Geriausias įrodymas būna, kai nuo smūgio į mano tvirtą "presą" arogantiški vyrukai griūna atbuli, – juokėsi griežtumu garsėjanti trenerė. Ir tuoj pat rimtai pridūrė: – Kitaip aš jų neįtikinčiau."
Prieš tai Vilija kartu su jais dar atlieka fizinio pasirengimo pratimus, po kurių jaunuoliai beveik krenta iš nuovargio, o trenerė ir toliau atrodo lyg niekur nieko.
Tačiau ji pripažino, kad jai į klubą pritraukti jaunuolius yra dvigubai sunkiau nei jos kolegoms vyrams. Bet tik išbandę jos treniruotes žino, kad "Fortitudo" trenerė yra iš tų moterų, kurios gali ir iškeikti, ir už krūtų vyrą sugriebti, o kai reikia – bet kam atstoti motiną.
V.Korsakovienė visada stengiasi pradėti treniruotę nuo gerų emocijų, nors tada, kai bendrom grupėm penktadieniais treniruotę veda pati Vilija, sportininkai tą dieną juokais vadina kruvinuoju penktadieniu – trenerės reikalavimai labai dideli.
Galvoja apie atsisveikinimą
20 metų trenere dirbanti ir nemažai Lietuvos rinktinės narių išugdžiusi V.Korsakovienė vis dažniau susimąsto, kad kiokušin karatė sportui jau atidavė pakankamai daug ir galbūt norėtų keisti gyvenimo būdą. Kodėl?
Susimąsčiusi moteris neskubėjo atsakyti. "Man, moteriai, šitame sporte ką nors įrodyti yra nepalyginti sunkiau nei vyrams. Turbūt visose varžybose įvyksta kažkas, kas pereina man per širdį. Supratau, kad man kartais galima kabinti tokius makaronus ant ausų, kokių vyrams niekada nekabins. Bet gink Dieve nesijaučiu auka. Daug metų "kaifavau" treniruodama. Galbūt todėl, kad man tai buvo ne darbas, o galimybė daryti tai, kas patinka."
Kaip ir visiems sportininkams, pats tikriausias adrenalinas jai – pergalės. "Viskas atsiperka tik tą sekundę, kai auklėtinis tampa čempionu. Ne minutę, bet tik tą sekundę. Po to viskas baigiasi ir vėl prasideda iš naujo. Bet pajusti tą sekundę labai gera, dėl jos ir visas vargas, juodas darbas kiekvieną dieną", – dalijosi išgyvenimais kaunietė.
Naujausi komentarai