40-metis disko metikas Virgilijus Alekna liko patenkintas savo rezultatu olimpinėse žaidynėse ir prisimena, kad ne vienam prieš startą teko aiškintis, kad tikrai atvažiavo varžytis, o ne treniruoti.

- Kokiomis nuotaikomis paliekate Londoną?

- Baigėsi mano olimpinė kelionė. Tikrai tai buvo paskutinės mano olimpinės žaidynės. Dabar tik tenka prisiminti juoką, kad pradėjau savo kelionę Atlantos olimpinėse žaidynėse penktoje vietoje, o karjerą baigiu būdamas ketvirtas Londone. Nėra taip ir blogai: kaip pradėjau, taip ir baigiau. Juk per tą laiką spėjau iškovoti tris olimpinius medalius. Nematau prasmės dabar dėl kažko liūdėti.

- Nejaugi nesinorėjo dar vieno medalio?

- Visą laiką jų norisi. Juk dėl jų sportininkai ir dalyvauja varžybose. Visi galvojame apie medalius.

- Ketvirta vieta, žingsnis iki medalio. Neapmaudu?

- Yra kaip yra, net nesinori svarstyti apie apmaudą. Nieko dabar nepakeisime. Žinoma, jeigu būčiau nusiteikęs vykti į Rio de Žaneire po keturių metų vyksiančias olimpines žaidynes, drąsiai sakyčiau, kad apmaudu. Žinau, kad niekur nevažiuosiu, todėl džiaugiuosi savo ketvirta vieta. Prisiminus kaip man sekėsi kvalifikaciniuose metimuose, belieka džiaugtis, kad patekau į finalines varžybas. Dabar tiesiog reikia į viską žiūrėti iš tinkamos pozicijos: juk galėjo būti ir blogiau. Dabar yra „visai neblogai“. Daugelis sportininkų apie ketvirtą vietą olimpinėse žaidynėse gali tik pasvajoti.

- Ko pritrūko, kad diskas skrietų toliau?

- Nemanau, kad kažkas kišo koją... Londono oras buvo puikus. Mano parodytas rezultatas virš 67 metrų tokiomis oro sąlygomis yra ganėtinai aukštas rezultatas. Šiais metais įrankį numetęs ir 68, ir 69 metrus, tačiau tada pūtė palankus vėjas. Todėl dabar galvoju, kad Londone pasiektas rezultatas gėdos nedaro. Žinoma, papildomas pusmetriukas ar metriukas atitinkamomis oro sąlygomis būtų nepamaišęs. Tačiau numečiau tiek, kiek numečiau.

- Virgilijau, iškart po varžybų skubate namo. Nedomina olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija?

- Savo misiją jau atlikau, niekam nebūsiu naudingas Londone. Seniai mačiau šeimą, norėčiau daugiau laiko skirti būtent jai. Važiuoju namo, nors jokių atostogų dar nesuplanavau, nes dar lauks kelios varžybos.

- Kalbų apie karjeros pabaigą buvo nemažai, tačiau patikinote, kad baigėsi tik olimpinė karjera.

- Olimpinė tikrai baigėsi. Įsivaizduokime Rio de Žaneire man būtų 44-eri. Jau šiais metais buvau mažiausiai panašus į sportininką. Dar po keturių metų juk niekas netikėtų. Londone daugelis į mane kreipėsi kaip į trenerį, turėjau ne vieną kartą įrodinėti, kad esu sportininkas. Rodžiau akreditaciją ir įrodinėjau. Net nenoriu pagalvoti, kas būtų po keturių metų, kaip sportininkas tikrai nevažiuosiu. O dėl dar vieno sezono? Kodėl ne? Juk esu sportininkas, būtų negerai staigiai viską mesti. Jeigu treniruosiuosi tikrai sudalyvausiu dar bent Lietuvos lengvosios atletikos čempionate kitais metais.

- O paties nė kiek nevilioja trenerio vaidmuo?

- (atsiduso) Apie tai dar net negalvojau. Manęs dar laukia visas mėnuo varžybose, vėliau lauks darbas. Apie trenerio darbą negalvoju. Nematau savęs trenerio vaidmenyje. Turime Romą Ubartą, Vaclavą Kidyką, kurie yra šaunūs treneriai. O dėl savęs, manau, kad pedagoginiam darbui reikia subręsti.

- Kaip vertinate Gerdo Kanterio protestą prieš Roberto Hartingo pergalę dėl apibintuoto piršto?

- Taisyklės yra taisyklės. Jų privalu laikytis. Jeigu yra taisyklių pažeidimas, jis turėtų būti išaiškintas. Natūralu, kad turime kalbėti apie sveiką konkurenciją ir garbingą kovą. Jeigu vienam sportininkui kelia abejonių kito sportininko elgesys ar tasai apibintuotas pirštas, taisyklės leidžia protestuoti. O išsiaiškinti visada reikia. Nematau nieko blogo, kad kažkas panoro kažką išsiaiškinti.