Auksas – ne naujiena
Buvęs Lietuvos sporto universiteto (LSU) sportinės gimnastikos dėstytojas K.Karpavičius neslepia, kad prieš išvykdamas į Romoje rugpjūčio pabaigoje vykusį vandens sporto šakų Europos meistrų čempionatą tikėjosi tradiciškai į Lietuvą parsivežti aukso medalį. Kartu su juo savo jėgas išbandė ir penki kolegos iš Kauno šuolių į vandenį veteranų klubo „Salto“.
„Savaitę prieš mums atvykstant ten pat baigėsi varžybos, kuriose dalyvavo ir Rūta Meilutytė, ir Danas Rapšys. Mūsų čempionate varžėsi asmenys nuo 25 metų iki 80+. Grupės skirstomos kas penkerius metus, o manoji šiemet buvo priešpaskutinė – kitąmet priklausysiu vyriausiems veteranams“, – pasakoja tris dešimtmečius šuolininkų į vandenį čempionatuose besivaržantis K.Karpavičius.
Pašnekovas neprimena greitai į devintą dešimtį įkopsiančio žmogaus: šuoliai nuo 5 m aukščio bokšto jam – vieni juokai. „Kregždutė. Pusė sraigto atgal. Nuo stovėsenos ant rankų“, – aukso medalį pelnyti padėjusias šuolių kombinacijas vardija sportininkas.
Treniruočių prieš čempionatą buvo mažai. „Šiemet – sudėtinga situacija. Prieš trejus ar ketverius metus būdavo išnuomojamas visas baseinas, galėdavai šokinėti nuo 1 m, nuo 3 m tramplinų, nuo bokšto. Dabar tegali kartą per savaitę nuo 1 m ir kartą – nuo 3 m tramplino nušokti, o nuo bokšto – praktiškai net nėra galimybės“, – aiškina veteranas.
„Kai nuvažiuoju į čempionato vietą, savaitę treniruojuosi, o paskutinę dieną laukia varžybos. Atkuriu visą techniką, to užtenka. Bet būtina kasdien sportuoti, palaikyti fizinę formą“, – akcentuoja jis.
Ar kas nors tokio amžiaus važinėja riedučiais? Tikriausiai ne, bet aš šiais metais pradėjau mokytis, išvažiavau į Ąžuolyną.
Mažai konkurentų
Kauno „Salto“ klubas turi narį ir iš už Atlanto – 83-ejų Johną Diningerį. „Johnas gyvena JAV, bet yra mūsų klubo narys, atvyksta į visas varžybas, o susipažinome Australijoje prieš 20 metų, – apie bendražygį pasakoja K.Karpavičius. – Jau prieš dešimt ar penkiolika metų sakiau, kad jį aplenksiu, nes jis geria alų ir augina pilvą. Ir aplenkiau – jis ant bokšto nebelipa. Šįkart pavėlavo atskristi į čempionatą, nes turėjo sveikatos problemų.“
„Iš tiesų, daugiau kaip 80 metų amžiaus grupėje – stipresni varžovai, – konstatuoja medalininkas. – Tokijuje kitais metais vyksiančiame pasaulio čempionate susirinks šuolininkai iš viso pasaulio. Rusai, kurie šiemet nedalyvavo Europos čempionate, yra geri šuolininkai, bet su sąlyga – jei jie išgyvena iki tokio amžiaus arba neprasigeria. Buvo toks Leonidas, kurį dažnai sutikdavau varžybose. Bet jau rankos nebeatlaiko…“
„Salto“ klubui priklausantys treneriai, pavyzdžiui, Asta Girdauskienė, visada pirmaudavo, tačiau šiemet prizinių vietų nepavyko užimti. „Aš jiems ir sakau, kad jei išgyvens iki mano amžiaus, laimės prizines vietas, nes mano amžiaus grupėje buvo mažai dalyvių – trys. Rungiausi su italais ir nors jaučiau, kad teisėjų svarstyklės linko į jų pusę, vis tiek pelniau auksą“, – pastebi pašnekovas.
Šuolių į vandenį rungtyse Romoje varžėsi dalyviai iš dvylikos šalių. „Trenerė A.Girdauskienė suskaičiavo apie 120 dalyvių, nors užsiregistravusių buvo daugiau – 150. Ne visi atvyko, ne visi suspėjo, kaip atsitiko Johnui“, – dalijasi K.Karpavičius.
Jis dar svarsto, ar kitais metais vyks į Tokiją. „Tikriausiai nekeliausiu, nes per toli ir anglų kalbos nemoku – nenoriu kažkam užlipti ant sprando, būti priklausomas nuo kitų“, – aiškina jis.
Tik pirmyn
Šokinėti į vandenį K.Karpavičius pradėjo sulaukęs 50-ies. Sako tiksliai nė nežinantis, kiek medalių per tris dešimtmečius pelnė, tačiau puikiai pamena, kad pirmajame savo šuolių į vandenį čempionate nelaimėjo prizinės vietos.
Atstovavo: Italijoje vykusiame Europos veteranų čempionate jėgas išbandė ir Lietuvos šuolininkai į vandenį. / K. Karpavičiaus asmeninio archyvo nuotr.
„Vėliau dažniausiai parsiveždavau kokį nors apdovanojimą. Kaip ir sakiau, kuo vyresnė amžiaus grupė – tuo mažiau dalyvių. Daugiausia į vandenį šokinėja žmonės iki 35–40 metų. Vyresni arba baigia sportinę karjerą, arba negali šokinėti, nes ligos puola“, – pasakoja daugybėje Europos šalių laurus skynęs sportininkas.
Ant nugalėtojų pakylos užlipti pirmiausiai padeda kasdienė mankšta. „Pratimai ant grindų, su svarmenimis, dar po 20 atsispaudimų kiekvieną dieną padarau. Per karantiną pradėjau intensyviau važinėti dviračiu. Pasistatau priešais televizorių dviratį, įmontuotą į specialius riedučius, ir, užsidėjęs laikrodį, matuodamas pulsą, kiekvieną rytą minu bent valandą. Profesionalūs dviratininkai, iš kurių ir gavau tokį treniruoklį, patys žiemą sporto salėje kasdien po pusantros valandos važinėja lygiai tokiais pačiais dviračiais“, – sako K.Karpavičius.
„Važinėju ir po Kauną, dažnai į Ąžuolyną išvažiuoju, ten dabar yra daug atnaujintų takų dviratininkams. Bet kartais tenka rizikuoti, važiuoju keliu kartu su automobiliais“, – priduria jis.
„Ar kas nors tokio amžiaus važinėja riedučiais? – retoriškai klausia K.Karpavičius. – Tikriausiai ne, bet aš šiais metais pradėjau mokytis, irgi išvažiavau į Ąžuolyną. Tik prieš varžybas prisibijojau daugiau važinėtis – kad traumos negaučiau. Bet mokytis nebuvo sunku, daug metų čiuožinėjau su pačiūžomis, vaikus ir anūkus mokiau. Ir dabar dar čiuožinėju.“
Vyras gyvenime išbandė ne tik daug sporto šakų, bet ir mėgo keliauti motociklu. „Su „Jawa“ dešimt metų važinėjau – ir Lietuvoje, ir Kryme, ir Karpatuose. Kiekvieną vasarą į Rygą pas pusseserę traukdavau, į Taliną ir daug kur kitur“, – prisimena jis.
„Tarp kitko, Romoje kartu su čempionate taip pat dalyvavusiu vilniečiu Leonidu Kotiku „Vespa“ pasivažinėjome. Senus laikus prisiminiau…“ – šypsosi entuziazmo neprarandantis vyras.
Griežtas, bet teisingas
K.Karpavičius sportinę gimnastiką dėstė 53 metus. Dar prieš metus šokinėjo per vadinamąjį ožį ir rodė pavyzdį studentams. Dauguma jų savo dėstytoją prisimena kaip griežtą.
„Dabar kiti laikai, labai sumenkusi studijų programa, kažkada gimnastikos katedroje buvo dvylika dėstytojų – dabar liko du. Visi studentai sakė, kad buvau griežtas, bet teisingai vertindavau, nerašydavau aukštesnių balų, nei jie būdavo verti. Šiandien, pabaigę mokslus, jie džiaugiasi, pasiekė rezultatų. Standartai dabar labai suprastėję“, – neslepia jis.
Pastaruosius metus K.Karpavičius dirba budėtoju LSU Lengvosios atletikos manieže. Juokiasi, kad kažkam antrą darbo stažą tuoj uždirbs.
Pasiekimai: K.Karpavičius įrodo, kad amžius – ne kliūtis būti puikios fizinės formos. / „Andrea Staccioli Photography“ nuotr.
„Budžiu, prižiūriu tvarką. Manęs klausia, kaip nusprendžiau budėti manieže, juk ateina studentai, stebisi, kad savo dėstytoją sutinka. Bet aš nematau nieko keisto – man patinka čia dirbti, visi pažįstami, visi savi. Mano vienam treneriui, kai jam sukako 80, pasiūlė išeiti iš darbo, o jis taip įsižeidė… Nutraukė su visais ryšius, o po metų susirgo Alzheimeriu, po trejų mirė. Man tai yra dar vienas įrodymas, kad reikia bendrauti su žmonėmis, jaunimu“, – atvirauja jis.
Sportininko įsitikinimu, dirbti reikia iki kuo vėlyvesnio amžiaus – kaip ir teigiamai žiūrėti į aplinką ir aplinkinius. „Jei namie sėdėsi – nieko neišeis. Mėgstu bendrauti. Ir po šito mūsų pokalbio eisiu pas draugus, išgersime kavos“, – sako K.Karpavičius.
Ilgaamžiškumui ne mažiau svarbi režimo ir sporto sintezė, įsitikinęs jis: „Žiūriu į mano metų žmones ir matau, kokie jie paliegę, nes nesportuoja, nežino, kaip mankštą daryti.“
Prosenelio pamokos
Neseniai kaunietis paveldėtame žemės lopinėlyje pasodino mišką – sako, bus anūkams ir proanūkiams. Šie jam labai svarbūs, todėl stengiasi daryti teigiamą įtaką.
„Pats mokiausi vidutiniškai, bet mokytoja pastebėjo, kad esu labai judrus, ir nuvedė į gimnastiką. Tada viskas kitaip buvo nei dabar: proanūkį skatinu sportuoti, jis gabus sportui, o sako „nenoriu“, ir viskas“, – pasakoja sportiškas prosenelis.
Jis prisipažįsta, kad dabartinės vaikų auklėjimo tendencijos šiek tiek trikdo. „Vaikai tiesiog nepripratę prie disciplinos. Žmona proanūkiui viską leidžia, o aš noriu, kad jis sportuotų, griežtesnį žodį pasakau, priverčiau ir šachmatais žaisti, išmokiau ėjimų“, – tęsia pedagogas.
„Dabar vaikus būtina vesti į sporto užsiėmimus, o vėliau jie atsirinks, kas labiausiai patinka. Ir kaip jie gali sakyti „nenoriu“? Juk jie gali nieko nenorėti – nei sportuoti, nei dirbti, kai ateis laikas“, – pastebi K.Karpavičius.
Naujausi komentarai