Legionieriai Lietuvoje patyrė visapusiškos sirgalių ir moterų meilės, šlovės akimirkų, pykčio protrūkių. Daugelį jų seniai esame pamiršę, nors vienas Lietuvoje žaidęs krepšininkas vėliau tapo NBA čempionu.
Metų tema – rasizmas
Praėjusius metus Lietuvos žmogaus teisių gynėjai norėtų užmiršti kuo greičiau. Vien krepšinis pažėrė šūsnį naujų rasizmo apraiškų. Vilniaus senamiestyje buvo užpultas Hollisas Price'as, Šiaulių klube – Kauno "Žalgirio" amerikiečiai. "Tai pirma šalis, kurioje žmonės nori su manimi muštis", – praėjusį pavasarį mūsų dienraščiui skundėsi Marcusas Brownas, o metus vainikavo įdomūs šalies krepšinio galvos pareiškimai.
Žinoma, svarbiausią vaidmenį suvaidino ekonomikos sąstingis, bet ir Lietuvos, rasizmą pateisinančios šalies, įvaizdis turbūt prisidėjo, kad juodaodis LKL liko vos vienas – Stefhonas Hannahas ("Šiauliai").
Būtent rasizmo tema pradedame paskutinę – ketvirtą – pažinties su garsiausiais LKL legionieriais dalį.
Lyg įsisiautėjęs virusas
Ką reiškia rasizmas, pajuto ir pirmasis, ir paskutinis (kol kas) Vilniaus "Lietuvos ryto" (prieš tai "Statybos") juodaodžiai. 1993–1994 m. "Statybos" gynėjas Markas Montgomery kentėjo tikrą pragarą, kai per LKL rungtynes į jį buvo svaidomos bananų žievės.
Praėjo keturiolika metų, ir nedaug kas pasikeitė. 2007 m. lapkritį H.Price'as su rasistais susidūrė pačiame Vilniaus centre. Amžinai besišypsančiam amerikiečiui apsiginti nuo skustagalvių chuliganų padėjo praeiviai, tačiau Vilniaus klubo vadovai nusprendė kreiptis į policiją. Mat tai buvo ne pirmas panašus atvejis – prieš pusmetį keli girti jaunuoliai buvo užsipuolę brazilą Joao Paulo Batistą.
"Nuo šiol būsiu atsargesnis", – tuomet mūsų dienraščiui sakė pirmą kartą per penkerius metus Europoje užpultas H.Price'as. Tiesa, atsargumas amerikiečio neišgelbėjo. Nors tai ir neprasprūdo į viešumą, redakcijos žiniomis, H.Price'ui teko išgyventi dar vieną panašų išpuolį.
"Dėl odos spalvos mane įžeidinėja kiekvieną dieną. Ką jūs darytumėte, jei jums spjautų į veidą? Būtent..." – emocingai 2008 m. vasarį kalbėjo M.Brownas. Prieš kelias dienas jį su DeJuanu Collinsu rasistinėmis replikomis provokavo vieno Šiaulių klubo lankytojai.
Vienas garsiausių visų laikų LKL legionierių negalėjo atsistebėti neigiamu lietuvių požiūriu į kitokią odos spalvą. "Labai tikiuosi, kad jūsų šalis šiuo atžvilgiu augs, žmonės išmoks būti pakantūs", – tuomet pareiškė M.Brownas.
Deja, praėjus vos mėnesiui, D.Collinsą ir jo draugą Kauno senamiestyje užsipuolė peiliu ginkluotas vyras...
Lietuvos pilietybės negavo
Dar vienas buvęs "Lietuvos ryto" įžaidėjas Ericas Elliottas Lietuvoje jokių įžeidimų nesulaukė. Atvirkščiai. Ilgus metus kukliam Lulėjo "Plannja Basket" klubui atstovavęs baltaodis 182 cm ūgio amerikietis gal ir būtų baigęs karjerą Švedijos šiaurėje, jei ne Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL).
Ten krepšininką pastebėjo Vilniaus klubo vadovai ir pakvietė pas save. Prie 30-mečio slenksčio jau buvęs E.Elliottas visus sužavėjo apgalvotu, solidžiu ir ramiu žaidimu bei tolimomis bombomis. Jau pirmą sezoną (1999–2000 m.) amerikiečio diriguojamas "Lietuvos ryto" ansamblis nutraukė "Žalgirio" hegemoniją LKL.
Tuo metu Lietuvos rinktinė kaip tik išgyveno didžiulį įžaidėjų badą, todėl kilo mintis E.Elliottui pasiūlyti Lietuvos pilietybę. Ir tai buvo ne tik paprasta idėja, kaip, pavyzdžiui, su "dievuku" Tyusu Edney. E.Elliottas 2001 m. pavasarį kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų dėl pilietybės suteikimo. Nors tuometiniai įstatymai leido turėti dvigubą pilietybę, amerikiečio prašymas nebuvo patenkintas.
Vis dėlto E.Elliottas neliko be Europos šalies paso. 2001 m. palikęs Lietuvą, amerikietis sezoną žaidė Belgijoje, o po to persikėlė į Lenkiją. Šioje šalyje pilietybės formalumai buvo sutvarkyti lengvai ir greitai, o E.Elliottas kelis sykius Europos čempionato atrankos varžybose vilkėjo Lenkijos rinktinės marškinėlius.
Pirmasis "Oro karalius"
Savo pėdsaką LKL metraščiuose paliko ir "Lietuvos ryto" pirmtakės "Statybos" legionieriai. Jau minėtas M.Montgomery ir Jackas Lothianas svariai prisidėjo prie pirmąjį LKL sezoną (1993-–1994 m.) iškovotos bronzos.
Kitąmet vienu "Statybos" lyderių jau buvo Gary Arringtonas. Galingu šuoliu pasižymėjęs juodaodis amerikietis 1994 m. Panevėžyje surengtoje "Žvaigždžių dienoje" užsidėjo pirmąją LKL "Oro karaliaus" karūną.
Įdomu, kad kito tokio krepšinio tėvynės atstovų triumfo geriausių šoklių varžybose teko laukti devynerius metus – 2003 m. originaliausias buvo Aaronas Lucasas (2002–2005 m. atstovavęs "Lietuvos rytui"). Kitais metais ore karaliavo Marco Spearsas ("Alita"), 2005-aisiais – Antonio "Antanas" Grantas ("Šiauliai"). Nuo to laiko estafetę vėl perėmė lietuviai – Aivaras Kiaušas, Mantas Kalnietis, Arvydas Šikšnius.
LKL žaidėjas – NBA čempionas
Ukraina pastaraisiais metais išskėstomis rankomis priima krepšinio klajūnus iš Lietuvos, nors prieš dešimtmetį situacija buvo priešinga. Tiesa, Lietuvos komandoms įtiko tik patys geriausi Ukrainos krepšinio "produktai".
Pirmasis LKL parketą išbandė Stanislavas Medvedenka. Tiesiog Slava vadintas jaunuolis, būdamas vos devyniolikos, atvyko į Alytaus "Alitą" (1998–1999 m.), tačiau iškart pademonstravo savo talentą. 208 cm ūgio Ukrainos meškinas buvo vienas geriausių LKL žaidėjų ir pasiekė lygos sezono atkovotų kamuolių rekordą (18). Tiesa, "Alitos" ekipai tie metai nebuvo sėkmingi – po reguliariojo sezono komanda buvo trečia, bet paskui praleido į priekį "Šiaulius" ir Vilniaus "Sakalus".
2000 m. S.Medvedenkos karjera pasuko į NBA. Ten su Los Andželo "Lakers" žvaigždėmis Shaquille'u O'Nealu ir Kobe Bryantu ukrainietis dukart tapo NBA čempionu (2001 ir 2002 m.). Jis vienintelis LKL krepšininkas, kuriam pavyko užkopti į tokias aukštumas.
Nepaisant sėkmingos karjeros už Atlanto, Slava nepamiršo ir Dzūkijos sostinėje praleisto sezono. "Ten sukuriama fantastiška atmosfera. Teisingai sako, kad niekur taip nemyli krepšinio, kaip Lietuvoje. Kiekvienas lietuvis, nuo mažo iki didelio, supranta visas žaidimo subtilybes, išmano menkiausius niuansus. Jei Amerikoje į krepšinį žiūrima kaip į verslą, tai Lietuvoje krepšinis – nacionalinė vertybė", – 2007 m. pabaigoje interviu savo šalies žiniasklaidai metus Lietuvoje prisiminė S.Medvedenka.
Beje, nors ukrainiečiui net nėra 30-ies, būtent 2007 m. gruodį jis sužaidė paskutines savo rungtynes. Alytuje vis dar prisimenamo Ukrainos meškino karjerą sustabdė nugaros traumos.
Sveikata vis dar nesiskundžia beveik penkeriais metais už S.Medvedenką vyresnis Grigorijus Chižniakas. 2000–2002 m. "Žalgiryje" savo karštomis emocijomis garsėjęs ukrainietis šį sezoną atstovauja Dnepropetrovsko "Dnipro" ekipai.
Duše – "Pavasariniai žiedai"
Vienas pirmųjų LKL arenose pasirodžiusių afrikiečių buvo Herve Djoumbi. Iš vienos skurdžiausių Afrikos valstybių atvykęs 205 cm ūgio krepšininkui pirmąja stotele Lietuvoje buvo Kauno "Atletas", tačiau ten jis praleido vos kelis mėnesius ir atsidūrė tuometinės Lietuvos krepšinio A lygos Raseinių "Eskalados" komandoje.
Vėlai krepšinio treniruotes pradėjęs lankyti, bet sparčiai progresavęs 21 metų afrikietis atkreipė Panevėžio "Kalnapilio" dėmesį. Būtent Aukštaitijos sostinėje H.Djoumbi praleido du labiausiai įsiminusius sezonus.
"Apie jį likę tik patys geriausi prisiminimai. Herve nebuvo iš tų pretenzingų legionierių, kurie dažnai būna nepatenkinti. Jis labai stengdavosi ir aikštėje, ir už jos ribų. Prisimenu, kad labai norėjo išmokti lietuviškai, ir jam neblogai sekėsi. Kai Herve duše užtraukdavo grupės "Mango" dainą "Pavasariniai žiedai", visi raitydavomės iš juoko", – prisiminė buvęs Panevėžio ekipos, o dabar Kėdainių "Nevėžio" treneris Gintaras Leonavičius.
Ramus ir santūrus H.Djoumbi nesiveldavo į konfliktus su vietiniais, o didžiąją dalį savo atlyginimo siųsdavo skurdžiai Kamerūne gyvenančiai didelei šeimai. "Jam buvo skirtas butas ir maitinimas, todėl žinau, kad kartais šeimai jis išsiųsdavo beveik visą 3000 litų algą. Krepšinis jam buvo būdas padėti savo šeimai. Vien dėl to juo labai žaviuosi", – pasakojo G.Leonavičius.
Po dar vieno sezono "Šiaulių" ekipoje (2000–2001 m.) H.Djoumbi įleido šaknis Belgijoje. Užpraėjusį sezoną, kai "Šiauliai" atvyko į Belgiją žaisti FIBA Europos taurės rungtynių į Lježą, tribūnose buvo ir H.Djoumbi. Kamerūnietis pasisveikino su gerai pažįstamais draugais (Vaidu Pauliukėnu, Robertu Giedraičiu, Adomu Klimavičiumi) ir prašė perduoti linkėjimų kitiems.
"Man atrodo, kad jis bet kurioje komandoje greitai tapdavo savas. Herve – labai simpatiškas žmogus. Prisiminimai apie jį – patys šilčiausi", – gražiai apie afrikietį atsiliepė G.Leonavičius.
Į kovą pasitelkė kėdę
Daug trumpesnė buvo pirmo kitos vakarų Afrikos šalies – Senegalo – atstovo Makhtaro N'Diaye karjera prie Baltijos jūros. NBA duonos ragavęs afrikietis į Lietuvą atvyko 1998 m. pabaigoje, bet išbuvo tik iki kitų metų pradžios.
Vilniaus "Lietuvos ryto" vadovus atsisveikinti su senegaliečiu privertė ne tik prastoka jo forma, bet ir konfliktas komandoje. Tuomet per vieną treniruotę ragus surėmė du sostinės ekipos legionieriai – M.N'Diaye ir rusas Romanas Safronovas.
Žaidžiant vienas prieš vieną, M.N'Diaye iš menkai koordinuoto varžovo gavo stiprų smūgį alkūne į veidą. Senegaliečio akys iškart apsipylė krauju – jis griebė R.Safronovą už gerklės. Iš prigimties ramus ir nekonfliktiškas rusas tąkart nebuvo linkęs nusileisti ir stvėrė netoliese stovėjusią kėdę. Nežinia, kuo būtų pasibaigęs dviejų augalotų vyrų mūšis, jei nuo kito krepšio nebūtų atskubėję keli komandos draugai...
R.Safronovas su "Lietuvos rytu" baigė sezoną, tačiau labiausiai išgarsėjo ne dėl gero žaidimo. Rusui Vilniaus gatvės atrodė kaip nepraeinamas labirintas, tad per sezoną teko kelis kartus pakratyti piniginę mokant baudas policijai.
Lietuva nebuvo vienintelė 214 cm ūgio R.Safronovo stotelė užsienyje. Vėliau rusas atstovavo Baltarusijos, Ukrainos ir Bulgarijos komandoms, o karjerą baigė po 2002–2003 m. sezono Gardino "Grodno-93" ekipoje.
Naujausi komentarai