Gintaras Krapikas kažkada ne taip įsivaizdavo darbą savo mylimiausioje komandoje. Tačiau "Žalgirio" vyriausiojo trenenerio pareigų nė akimirką nesudvejojęs ėmėsi tada, kai komandai buvo sunku, kai vieni legionieriai jau krovėsi daiktus, kiti – sėdėjo nieko neveikdami, o žaidimas nekėlė pasigėrėjimo.

"Žinojau, kad pinigų nėra, kad atlyginimai vėluos ir legionierių neišlaikysime. Todėl šioje situacijoje ir pasiūlė man tapti vyriausiuoju treneriu, nes "Žalgiris" man yra labai brangus ir dėl jo aš galiu kentėti", – kalbėjo G.Krapikas. Dabar didžiausias jo noras – kad visi žaidėjai liktų kartu iki sezono pabaigos.

"Žalgiris" įaugęs į kraują

47-erių treneris didžiąją laiko dalį praleidžia "Žalgirio" treniruočių centre. Čia – jo tikrieji namai. Treniruotės, rungtynių peržiūros, pokalbiai su žaidėjais ir klubo darbuotojais... Ir nuolatinis laukimas, kad pagaliau "Žalgiris" išsivaduos iš finansinės negalios gniaužtų.

"Žinojau, kad bus sunku, buvau tam nusiteikęs. Tačiau viskas užsitęsė pernelyg ilgai. Sunku komandą laikyti tokioje įtampoje, norėtųsi, kad jau pajudėtume į priekį", – tarstelėjo G.Krapikas.

Neseniai įgytas sporto psichologijos magistro laipsnis G.Krapikui dabar praverčia ne mažiau, nei krepšinio žinios. Jis pirmasis pamatydavo ir sugerdavo žaidėjų nuotaikas, girdėdavo jų nepasitenkinimą, perduodavo Arvydo Sabonio linkėjimus ir prašymus dar pakentėti. Dabar jau tų kalbų mažiau, viskas išsakyta, liko tik laukimas. Gerų naujienų nėra, bet pačių blogiausių – irgi.

"Kiek galima kalbėti apie tą patį? Tik pasakiau vyrams, kad jie pirmieji išgirs, kai bus naujienų. Tikiuosi, gerų", – G.Krapikas dar neprarado optimizmo.

Treneris mato, kad dabar krepšininkai žaidžia iš meilės "Žalgiriui". Dauguma jų užaugo su "Žalgirio" vardu, kuris yra įaugęs jiems į kraują. Todėl jie nepaliko "Žalgirio", nors tai galėjo padaryti jau ne kartą. Ir pyko matydami, kai legionieriai sėdėjo nieko neveikdami.

"Žaisdami "Žalgiryje" jie atrodo itin vieningi. Tą patį galiu pasakyti ir apie taip pat atlygio negaunančius savo asistentą Darių Maskoliūną, fizinio rengimo trenerį Sigitą Kavaliauską, gydytoją Robertą Narkų, masažuotoją Romą Petraitį. Mūsų vienybė labai stipri. Tikiu, kad už tai jiems bus atlyginta ir materialiai", – džiaugėsi bendražygiais treneris.

Apsiginklavo kantrybe

G.Krapikas įsitikinęs, kad taip staiga vėl tapusio lietuviško "Žalgirio", už kurį tauta galvą guldo, komandos vienybė – gražioji šio sunkaus sezono pusė: "Sporto halė nė karto nebuvo tuščia ar apytuštė net tada, kad Eurolygoje sekė pralaimėjimai, kai mūsų žaidimas tikrai nebuvo geras ir gražus. Sirgaliai nenusigręžė nuo mūsų ir dabar galime teigti, kad šita komandos ir krepšinio mylėtojų vienybė yra didelė jėga."

Treneris neslepia – jeigu atsiras tokių pasiūlymų, kurių žaidėjai negalės atsisakyti ir pradės skirstytis, jam bus be galo skaudu. Tačiau pats pareiškė: "Aš iš "Žalgirio" išeisiu paskutinis, kai jau neberasiu nė vieno žaidėjo salėje. Bet tikiuosi, kad taip neatsitiks."

Nebūtų žemaitis iš Kretingos – užsispyręs ir kantrus.

Gyvena iš santaupų

G.Krapikas kalbėjo ir reiškė rūpestį dėl žaidėjų, bet nepaklaustas net nebandė užsiminti, kad ir jam nėra paprasta gyventi penkis mėnesius be algos ir išlaikyti šeimą – žmoną ir du studentus vaikus – Vokietijoje.

"Tikrai nevaidinu turtuolio ir toks nesu, bet pasakiau klubo vadovams, kad galėsiu būti paskutinis, kuriam mokėsite atlyginimą. Kai jau visi gaus, tada ir aš lauksiu savo uždarbio. Turiu už ką pavalgyti. Dvejus metus dirbau Kazanės "Uniks". Į Kazanę vykau ne todėl, kad šis miestas man labai patiktų, bet todėl, kad buvo geras pasiūlymas. Kol kas gyvename iš santaupų, nors jos ir greitai tirpsta."

Vis dėlto vieną didelę pergalę, neišmatuojamą pinigais, G.Krapikas jau iškovojo – jis padėjo sutelkti lietuvišką komandą, kuri greičiausiai pateks ir į Lietuvos krepšinio istoriją. Vieningi kaip kumštis žalgiriečiai galėtų šiemet drąsiai naudoti muškietininkų šūkį: "Vienas už visus, visi už vieną!"

"Žalgirio" vardas reiškia stiprybę, tvirtą charakterį. Todėl ir mes privalome tokie išlikti", – nuolat primena žaidėjams G.Krapikas, rodydamas drabužinėje ant grindų nupieštą didelį "Žalgirio" ženklą. Jis pats toks stengėsi išlikti, kai jam tik žengiant pirmuosius svarankiško darbo žingsnius teko iškęsti nemažą dozę kritikos.

Juokai – tik po pratybų

Pradžia "Žalgiryje" G.Krapikui nė iš tolo nepriminė tų laikų, kai jis dirbo komandoje Antano Sireikos asistentu. Tuomet "Žalgiris" Eurolygoje dažniau laimėdavo, nei pralaimėdavo, o ir visą kritiką, jeigu jos būdavo, sugerdavo A.Sireika. Praėjusį rudenį "Žalgiris" Eurolygoje pralaimėdavo vienas rungtynes po kitų, o žiūrovai ir žiniasklaidos atstovai greitai pakrikštijo G.Krapiką, pažėrę jo adresu daug kritikos. Gal ir nevisada pelnytos, bet G.Krapikui tai buvo nauja patirtis ir šią karčią piliulę jis buvo priverstas nuryti.

"Pradėjus dirbti man svarbiausia buvo stabilizuoti tą neramią padėtį, stengiantis, kad žaidėjai dirbtų iš visų jėgų, nepaisydami, kokia situacija klube, kokie žaidėjai lieka ar išvažiuoja. Nes tik tokiu būdu buvo galima tikėtis geresnio žaidimo. Be to, man buvo svarbu, ar žaidėjai patikės manimi, vyriausiuoju treneriu be patirties. Tie dalykai man buvo svarbiausi, o ne kritika, juk žinojau, kur einu, – ramiai kalbėjo G.Krapikas. – Ir kai pamačiau, kad prasidėjo normalus treniruočių procesas, kad žaidėjai stengiasi, pajutau – mūsų žaidimas gerės. Ir kai iš tiesų "Žalgirio" žaidimas įgavo braižą, tylesni tapo ir kritikai. Bet aš niekuomet ir nesiskundžiau dėl kritikos, nes po nesėkmių Eurolygoje 20 taškų skirtumu negalėjome būti giriami."

Jono Mačiulio žodžius, kad treniruotėse yra vokiška geležinė tvarka, G.Krapikas priėmė kaip komplimentą. Įvairūs juokai treneriui yra suprantami tik prieš ir po treniruotės, bet ne per ją.

Todėl kai patys jauniausi žalgiriečiai po pratybų 35-erių Eurelijaus Žukausko paklausia: "Dėde, ar ateisite ryt į treniruotę?", o šis atsako: "Ateisiu, ateisiu, vaikai", G.Krapikas leipsta iš juoko su visais.

Padėjo darbas su serbu

G.Krapikas atvirai sako, kad jis buvo ne iš tų, kurie vos tik baigę karjerą galėjo pradėti dirbti vyriausiuoju treneriu. Jam reikėjo laiko, kol pasijuto subrendęs tam darbui, nors kai kas jį vadino "amžinu asistentu".

"Man nesvarbu, kaip kas vadino. Bet per septynerius metus, kuriuos praleidau "Žalgiryje" šalia Algirdo Brazio, Antano Sireikos, su kuriuo dirbau ir Lietuvos rinktinėje, paskutinį pusmetį – ir prie Aco Petrovičiaus Kazanės "Uniks" ekipoje, įgavau daug patirties. Itin naudinga buvo pamatyti iš arti serbišką trenerių mokyklą. Manau, kad jų treniruočių procesas rengiantis varžyboms davė labai daug. Pusmetis darbo su Petrovičiumi man leido pasijusti labiau užtikrintam. Tuomet ir pajutau, kad esu pasirengęs dirbti vyriausiuoju treneriu."

Pailsi rusiškoje pirtyje

G.Krapikas teigia, kad jam nereikia jokios paguodos dėl dabartinės situacijos, nes dirba mėgstamą darbą pačioje brangiausioje jam komandoje.

"Neieškau paguodos ir man jos nereikia. Suprantu tai, ką ir visi gerbėjai, – "Žalgiris" turi laimėti. Užbraukus brūkšnį po negandom, visi, mes patys – taip pat, nori matyti laimintį "Žalgirį". Ir to siekiame. Pergalės – tai, dėl ko dirbame. O laisvalaikiu atsipalaiduoti nueinu į rusišką pirtelę. Tai – vienintelė vieta, kurioje geriausiai pailsiu. Nors ten susirinkę vyrai iš pradžių dar paklausinėja apie krepšinį, tačiau netrukus palieka ramybėje ir tada jau prasideda tikras poilsis, kuris suteikia jėgų ateičiai."

Tiek ir to poilsio – kai žaidėjai ilsisi, teneris stebi varžovų žaidimo įrašus, rengia treniruočių bei varžybų planus ir vos spėja suktis nuo vienų pratybų iki kitų.

Retai jis gali nusiraminimo ieškoti ir šeimoje, kuri likusi Vokietijoje. Visos jo žaidėjo ir trenerio karjeros nuo 1990-ųjų metais Krapikų šeima dažniausiai gyveno atskirai. G.Krapikas yra sakęs, kad jų šeima gyvenimo atskirai egzaminą yra išlaikiusi. Todėl reti susitikimai per sezoną jiems yra įprastas gyvenimo būdas. Paskutinį kartą G.Krapikas su šeima matėsi per Kalėdas ir Naujuosius metus.

"Pyktis tikrai neturime kada", – šmaikštavo G.Krapikas.

Žemaičių tarmės nepamiršo

Ne dažnai jis aplanko ir Kretingoje gyvenančius tėvus bei Palangoje įsikūrusią seserį.

"Jeigu ir turiu laisvą dieną, per ją suvažinėti 500 km nėra paprasta. Bet telefonu su tėvais bendraujau gana dažnai", – šyptelėjo tikru žemaičiu save tebelaikantis treneris.

G.Krapikas su žemaičiais kalba žemaitiškai, nors su tėvais namuose kalbėdavo normine lietuvių kalba. Mama dirbo bibliotekininke ir buvo įpratusi prie taisyklingos kalbos.

"Bet susitikę su Romanu Brazdauskiu, Gintaru Einikiu ar šiaip kokiu žemaičiu iškart pereiname prie žemaičių kalbos. Širdyje tebesu žemaitis", – tikino sunkiausių laikų "Žalgirio" treneris.