Visgi iškovotas sidabras vilniečių nenuvylė, o įkvėpė tikėjimo, kad ateityje sostinės komanda gali nukarūnuoti ir 25 šalies čempionų titulus savo sąskaitoje turinčią "Energiją".

Nuo 2007 m. gyvuojanti "Hockey Punks" ekipa ant sidabrinio prizininkų pakylos laiptelio pakilo po dviejų bronzinių sezonų. 2015–2017 m. komandoje žaidęs, o nuo praėjusių metų rugsėjo jos vyriausiojo trenerio pareigas einantis Mindaugas Kieras "Vilniaus dienai" sakė, kad šis sezonas jo auklėtiniams buvo permainingas ir sudėtingas, bet jo pabaiga nuteikė labai optimistiškai.

"Iš pradžių nepavyko sukomplektuoti komandos, tad komplektavome visą sezoną. Galima sakyti, kad pradėjome su viena sudėtimi, o baigėme – su kita. Kadangi prieš sezoną neturėjome rimtų rėmėjų, negalėjome žaidėjams suteikti jokių garantijų, bet vėliau pavyko šią problemą išspręsti ir per sezoną prie komandos prisijungė nauji ledo ritulininkai. Norėjome iki reguliaraus sezono pabaigos maksimaliai sustiprinti sudėtį ir mums tai pavyko, – konstatavo M.Kieras. – Manau, kad tai ir tapo mūsų pagrindiniu argumentu atkrintamosiose varžybose. Reguliaraus sezono metu sužaidėme 18 rungtynių ir patyrėme 11 nesėkmių, kai kurios iš jų buvo tikrai labai skaudžios ir nemalonios. Pripažinsiu, man, kaip treneriui, taip pat buvo sunkių momentų, bet tikėjau, kad iki sezono pabaigos mes suformuosime konkurencingą sudėtį ir galėsime mesti iššūkį aukštesnes vietas turnyro lentelėje užėmusioms Kauno ir Elektrėnų komandoms. Taip ir nutiko."

Po reguliaraus sezono trečią vietą užėmusi "Hockey Punks" ekipa pusfinalyje susitiko su "Kaunas Hockey" komanda ir favoritais laikytus varžovus keturių rungtynių serijoje įveikė 3:1.

"Galiu tik pasidžiaugti, kad pavyko sutelkti komandą finišui, nuteikėme žaidėjus rimtai kovai – ir savo tikslą pasiekėme. Sunkiai dirbome treniruotėse, analizavome varžovų žaidimą ir atsakingai ruošėmės kovai. Džiugu, kad žaidėjai patikėjo, jog gali ne tik kovoti, bet ir įveikti kauniečius. Iš tiesų, su tais žaidėjais, kuriuos turėjome sezono pabaigoje, mes tikrai buvome kita komanda nei sezono pradžioje. Tačiau reikia pasakyti, kad nors pusfinalio seriją laimėjome po ketverių rungtynių, visos jos buvo labai sunkios ir įtemptos. Mums pagelbėjo ir pačių kauniečių problemos, nes atkrintamosiose jie neturėjo kelių svarbių žaidėjų", – pažymėjo M.Kieras.

– Vis dėlto finale įgelti Elektrėnų "Energijai" nepavyko. Kaip manote, ko pritrūko jūsų komandai?

– Manau, mūsų žaidimas atkrintamosiose varžybose suteikė džiaugsmo ne tik gerbėjams, bet ir patiems žaidėjams. Jie pamatė, kad tinkamai pasirengę ir žaisdami iš visų jėgų jie gali pranokti kauniečius. Kita vertus, ta pusfinalio serija iš mūsų pareikalavo daug jėgų ir energijos. Manau, kad kai kurie žaidėjai net peržengė savo galimybių ribas, o finale su Elektrėnų "Energija" to paties pakartoti jau nepavyko. Stengėmės, grūmėmės, bet buvo akivaizdu, kad trūksta jėgų. Be to, finale jau po pirmų rungtynių iškrito iš rikiuotės mūsų atakų lyderis Edgaras Rybakovas, į užsienį išvyko gynėjas Lukas Manomaitis, vienerias rungtynes dėl diskvalifikacijos praleido legionierius iš Baltarusijos Sergejus Markovskis. Pas mus žaidėjų pasirinkimas ir taip nebuvo didelis, o praradę kelis svarbius ledo ritulininkus dar labiau susilpnėjome ir negalėjome rimčiau pasipriešinti Elektrėnų komandai.

Vilniui reikia dar vienos ledo arenos, nes potencialas yra labai didelis, tačiau jį realizuoti, bent jau šiuo metu, nėra jokių galimybių.

– Mindaugai, jums tai buvo pirmas sezonas vyriausiojo trenerio poste – ir iš karto iškovojote sidabro medalius. Ko reikėtų, kad kitame sezone būtų žengtas dar vienas žingsnis į priekį?

– Pirmas ir labai svarbus žingsnis jau žengtas – kovo pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė patvirtino, kad "Hockey Punks" ledo ritulio klubas per artimiausius trejus metus sulauks 150 tūkst. eurų paramos. Mums tai labai džiugi žinia. Turėdami tokį finansinį pagrindą galėsime dar rugpjūtį užbaigti komplektuoti komandą ir rimtai ruoštis čempionatui. O prie šių pinigų pridėję rėmėjų indėlį, suformuosime solidų biudžetą ir galėsime rimtai kalbėtis su potencialiais komandos žaidėjais. Matau mūsų silpnąsias puses, žinau, kokias pozicijas mums būtina stiprinti, tad nieko nelaukdami ir pradėsime naujokų paieškas. Pasipildę 3–4 aukšto lygio ledo ritulininkais, mes jau galėtume rimčiau konkuruoti ir su Elektrėnų "Energija".

– Ar naujų žaidėjų ieškosite Lietuvoje, o gal kviesitės užsieniečius?

– Renkantis žaidėjus prioritetas bus teikiamas Lietuvos ledo ritulininkams, bet jei matysiu, kad pasirinkimas nėra didelis arba jų kokybė manęs netenkina, teks kreiptis į užsieniečius. Bet šiaip labiausiai noriu, kad žaistų, treniruotųsi ir tobulėtų savi, lietuviai. Su legionieriais sunkiau ir treniruotis, nes jie ne visą laiką būna su komanda.

– Daug metų profesionaliai žaidėte įvairiose užsienio komandose, bet nuo 2014 m. rungtyniaujate Lietuvoje. Kaip keičiasi ledo ritulio lygis mūsų šalyje? Ar pastebite kokių nors pozityvių permainų?

– Per kelerius pastaruosius metus didžiausios permainos įvyko Lietuvos ledo ritulio geografijoje, nes ji labai susiaurėjo. Nebeturime ledo ritulio centrų Juodupėje ir Rokiškyje, bet anksčiau ar vėliau taip turėjo nutikti, nes pasitraukus vyresnių ledo ritulininkų kartai nebuvo kam pakeisti. Šį sezoną čempionate nedalyvavo ir Klaipėdos atstovai, tad liko tik keturios komandos iš trijų miestų – Vilniaus, Kauno ir Elektrėnų.

Visgi tikiu, kad bent jau Klaipėda grįš į ledo ritulio pirmenybes. Uostamiestyje veikia ir ledo ritulio akademija, yra tinkama infrastruktūra, tad lyg ir savaime suprantama, kad piramidės viršūnėje turi būti vyrų ledo ritulio komanda. Manau, kad tikrai ledo ritulys gyvuos Kaune, Elektrėnuose. Vilniuje sparčiai auga ir tobulėja "Geležinio vilko" komanda, jaunuosius ledo ritulininkus rengia Sostinės ledo ritulio akademija, bet jiems dar reikia 5–6 metų, kad galėtų suburti 17–18 metų jaunuolių komandą. Iš tiesų, sostinėje žaidėjų užtektų net ne dviem, o visoms trims komandoms. O turint čempionate bent šešias tvirtas komandas ir papildžius jas keliais rimtais legionieriais, jau būtų galima rengti kokybiškas varžybas. Tikiuosi, kad po penkerių metų mes ir turėsime tokį čempionatą, kuriame dalyvaus ne vienkartinės komandos, o visą vaikų ir jaunimo klubinę piramidę turinčios ekipos.

– Kokios sąlygos Vilniuje ledo rituliui?

– Tikrai ne pačios geriausios. "Akropolio" ledo ritulio arena skirta vaikams ir mėgėjams. Lieka tik "Pramogų arena", bet ir joje po kelerių metų bus sunku visiems sutilpti. Žaidėjų kiekvienais metais vis daugėja, o ledo – ne. Vilniui reikia dar vienos ledo arenos, nes potencialas yra labai didelis, tačiau jį realizuoti, bent jau šiuo metu, nėra jokių galimybių. Vien "Hockey Punks" ledo ritulio akademijoje treniruotes lanko apie 120 vaikų, bet dauguma – 7–11 metų amžiaus. Vaikams augant didėja ir jų poreikiai, tad labai sudėtinga išlaikyti juos ledo ritulyje iki pilnametystės. Reikia labai daug pastangų ir darbo, kad kiekvienas jaustųsi gerai, neprarastų susidomėjimo ledo rituliu ir išliktų šiame sporte kuo ilgiau.

– Kokia yra "Hockey Punks" klubo vizija ir ilgalaikiai tikslai?

– 2007 m. startavome su pramogų pasaulio žvaigždėmis, norėjome atkreipti vilniečių dėmesį, įtikinti, kad ir Vilniuje galima žaisti ledo ritulį. O paskui, žingsnis po žingsnio, judėjome link profesionalios ledo ritulio komandos. Tas kelias nebuvo lengvas ir truko ne vienerius metus, bet dabar galiu pasidžiaugti, kad, sulaukę miesto finansavimo, mes pagaliau priartėjome prie tikslo. Manau, kad artimiausi treji metai bus lemiami. Be abejo, reikės dirbti dar sunkiau ir atsakingiau, bet dabar mes tikrai turime visas sąlygas pereiti į naują kokybinį lygį. Kartu su Šarūnu Kuliešiumi pasistengsime suburti stipresnę ir žiūrovams patrauklesnę komandą, galinčią ne tik kovoti dėl čempionų titulo, bet ir jį iškovoti.