Vacys Lekevičius – viena spalvingiausių Lietuvos futbolo asmenybių, todėl simboliška, kad ir 50-mečio proga Klaipėdos „Atlanto“ klubo generalinis direktorius gavo neįprastą dovaną – jauną ožkytę.

Per savo karjerą V.Lekevičius ne kartą pasižymėjo kraštutinumais – buvo patikimas vartininkas, bet, tapęs treneriu, deja, net kumščiais įrodinėjo savo tiesas teisėjams ir varžovams, išmėgino jėgas bokso ringe ir savo sodyboje priglaudė žūčiai pasmerktus gyvūnus, atvirai kėlė viešumon Lietuvos futbolo skaudulius, bet neblaivus pateko į avariją...

„Jei iš karto taptum protingas, galbūt kažko nepadarytum... Dabar galima tik kalbėti apie tai, kas buvo, bet jau nieko nebepakeisi. Šiuo metu gyvenu gražų, įdomų gyvenimą ir esu viskuo patenkintas“, – interviu „Kauno dienai“ sakė jubiliejų švenčiantis V.Lekevičius.

– Treneri, kiek metų iš jūsiškių 50-ies atidavėte futbolui? – paklausėme „Atlanto“ klubo vadovo.

– Futbole esu nuo paauglystės. Šiuo žaidimu susižavėjau dar gyvendamas Rusnėje, kai pradėjau lankyti treniruotes pas Erviną Kuncaitį. Vėliau išvažiavau į Kauną, pas Aleksandrą Oniščiuką. Žaidžiau „Kelininko“ komandoje, kol mane, aštuoniolikmetį, pakvietė į „Atlanto“ meistrų ekipą, rungtyniavusią SSRS pirmenybių antrojoje lygoje. Tai buvo didelė garbė ir įvertinimas. Galiausiai tapau „Atlanto“ treneriu, ėmiausi administracinių klubo reikalų.

– Pastaraisiais metais, kai komanda vos kvėpavo, ar tikėjote, kad ji atgims?

– Jei būčiau netikėjęs, užpernai per A lygos čempionato rungtynes su Marijampolės „Sūduva“ nebūčiau vėl stojęs į vartus. Man tuo metu buvo 48-eri. Vartus gyniau ne dėl garbės, o iš reikalo, nes norėjau išsaugoti komandą. Tada žaidėjus teko rinkti iš pakampių, važiuoti keliais automobiliais. Vis dėlto mes išlikome A lygoje. Buvo labai sunku, bet niekada nebuvau praradęs vilties. Komanda rūpinausi taip, kad it bomžas viską iš namų nešiau. Užtat dabar esu laimingas, kad „Atlantas“ – profesionalus klubas.

– „Atlantas“ prieš šį sezoną stipriai pasikeitė, ekipą papildė daug naujokų. Ar naujai suburtai futbolo komandai reikia daugiau nei vieno sezono, kad ji bent A lygoje galėtų kovoti dėl aukščiausių vietų?

– Mes gerokai sustiprėjome, tačiau reikia palaukti dar metus. Kitą sezoną būsime ypač stiprūs. Dabar „Atlantui“ dar šio to trūksta. Paskutinį kartą tokia pajėgi sudėtis buvo maždaug prieš dešimtmetį – 2000–2004 m., kai kovodavome dėl A lygos čempionato medalių ir tapdavome prizininkais. Dabar mūsų tikslai – patekti į Europos lygą, Lietuvos čempionate užimti ne žemesnę nei antrą vietą. Norime, kad miestas ir klubas bendradarbiautų, kad kuo greičiau stadione būtų pastatyta dengta tribūna, įrengtas vadinamasis VIP-as. Šiemet mums sunku konkuruoti su Vilniaus „Žalgiriu“, kurio biudžetas turbūt triskart didesnis nei „Atlanto“. Vis dėlto kitų metų užduotis – tapti šalies čempionais.

– Su vienu Lietuvos futbolo federacijos (LFF) darbuotoju susilažinote, kad šiemet „Atlantas“ pateks tarp keturių stipriausių A lygos komandų. Turbūt lažybas jau laimėjote?

– Taip, galiu drąsiai teigti, kad laimėjau (juokiasi).

– Kaip apibūdintumėte šiemetį A lygos čempionatą: ar jis aukštesnio lygio nei pernai?

– Aukštesnio, be jokių kalbų. Dar nė viena komanda nepasitraukė iš pirmenybių, nėra skandalų, teisėjai nedaro šiurkščių klaidų. Sakyčiau, kad teisėjavimas – neblogo lygio. „Atlantui“ tenka paprakaituoti net rungtyniaujant su autsaideriais – nebuvo lengva žaisti nei Alytuje, nei Tauragėje.

– Klaipėdos komandą treniruoja žinomas Rusijos treneris ir agentas Konstantinas Sarsanija. Tai, kad „Atlantas“ su Panevėžio „Ekranu“ dalijasi 2–3 vietas, didelis jo nuopelnas?

– Taip. Jis atsako už ekipos komplektavimą. Iš pradžių futbolininkus rinkausi aš, vėliau – K.Sarsanija. Treneris susipažino su Lietuva ir gali rinktis žaidėjus. Mūsų pageidavimas, o trenerio noras buvo remtis lietuviais. Norime ieškoti Lietuvos futbolo talentų. Treneris teigė, kad Rusijos futbolininkai labai išlepę, nes šioje šalyje jiems mokami dideli atlyginimai. Mes Lietuvoje žaidėjų didelėmis algomis nelepiname, sudarome galimybes atsiskleisti, subręsti, išvykti iš „Atlanto“ patobulėjusiems ir užsienyje gerai uždirbti. Lietuvoje iš futbolo gyvenimui nesusitaupysi.

– Kuriuos „Atlanto“ futbolininkus pavadintumėte komandos lyderiais?

– Andrių Bartkų, Kazimierą Gnedojų, Andrių Jokšą, Marių Kazlauską, Evaldą Razulį. Pastarasis dabar traumuotas, jam sugipsuota koja. Nedaro klaidų vartininkas Mantas Galdikas.

– Kas klubui labiausiai padeda finansiškai, kad jis taip sustiprėjo, galėjo sezonui rengtis užsienyje, pasikviesti pajėgių žaidėjų?

– Padeda ir Klaipėdos miesto savivaldybė, ir privatūs rėmėjai. Generalinį rėmėją netrukus paskelbsime.

– Išgarsėjote ūmiu būdu, įsiveldavote į konfliktus. Dabar, sulaukęs 50-ies, gal tapote ramesnis?

– Jei matyčiau neteisybę, gal ir nesusilaikyčiau. Ir anksčiau ne šiaip sau tie konfliktai kildavo. Taip, dabar esu ramesnis. Jaučiu atsakomybę šeimai, vaikams, anūkams. Žila galva įpareigoja elgtis santūriau. Ramybės pasisemiu ir savo sodyboje. Daug laiko praleidžiu joje. Anksti keliuosi, pjaunu žolę, apeinu savo globotinius, prie kurių prisidėjo ir ožkytė. Ši dovana mane labai nustebino. Mėgstu gyvūnus, todėl nepaprastai apsidžiaugiau. Ožkytę labai mylėsiu.