Lietuvos olimpinės misijos vadovė Vida Vencienė iš Sočyje įvykusios XXII žiemos olimpiados grįžo viena paskutiniųjų. 1988-ųjų Kalgario žaidynių čempionė pripažino: slidinėjimo ir biatlono varžybos Krasnoje Poliana vietovėje jai kėlė jautrių sentimentų.

Būtent čia prieš beveik du dešimtmečius ji pirmą kartą dalyvavo tuometės Sovietų Sąjungos slidinėjimo rinktinės treniruočių stovykloje.

"Viskas pasikeitę, trasos atnaujintos neatpažįstamai, tačiau ypatinga dvasia išlikusi. Rusai pasistengė, kad surengtų geriausią visų laikų olimpiadą", – sakė "Kauno dienai" V.Vencienė.

52-ejų metų ukmergiškės sportinėje biografijoje – net aštuonios olimpinės žaidynės. 1988 m. Kalgaryje ji laimėjo 10 km lenktynes, o perpus trumpesnėje distancijoje tenkinosi bronzos apdovanojimu. 1992 m. Albervilyje ir po dvejų metų Lilehameryje legendinė slidininkė jau vilkėjo nepriklausomos Lietuvos olimpinę aprangą, o Nagane, Solt Leik Sityje, Turine, Vankuveryje ir Sočyje dalyvavo kaip Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) darbuotoja.

Buvusi sportininkė ir Sočyje nesulaužė gražios tradicijos – slidėmis įveikė olimpinę trasą, kaip tai padarė ir ankstesnėse žaidynėse.

"Su buvusiomis kovų bendražygėmis pajuokavome, kad vėžė Kalgaryje buvo labai panaši", – šypsojosi V.Vencienė.

– LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė mūsų šalies sportininkų rezultatus Sočyje įvertino dviprasmiškai. Kokia jūsų nuomonė? – paklausėme olimpinės čempionės.

– Aš pirmiausia atsižvelgčiau į mūsų sportininkų amžių. Vieniems šios žaidynės buvo geros, kitiems – nelabai. Lietuvos rinktinės branduolį sudarė labai jauni atletai. Man, kaip olimpinės misijos vadovei, buvo labai smagu matyti degančias jų akis, visi kovojo atiduodami paskutines jėgas, kad ir kokios sunkios buvo olimpinės trasos. Manau, kad dauguma mūsų olimpiečių Sočyje pasirodė pagal galimybes.

– Kas jus labiausiai nudžiugino ir nuvylė?

– Tomo Kaukėno rezultatas – nerealus. Jis įrodė, kad yra pajėgus kautis su pasaulio biatlono elitu. Tomo rezultatai stabilūs jau kelerius pastaruosius metus. Agnė Sereikaitė taip pat patvirtino, kad yra aukščiausio lygio sportininkė, nors jai – tik devyniolika metų. Labai gaila mūsų kalnų slidininkų Ievos Januškevičiūtės ir Roko Zavecko. Abu sportininkai labai stengėsi ir džiaugėsi sąlygomis, kurias mėnesį turėjo Sočyje. Kalnų slidinėjimas – specifinė sporto šaka. 60 vartų, bent vienus užkliudysi – ir pasirodymas baigtas. Olimpinės kalnų slidinėjimo distancijos Sočyje nebaigė daug labiau patyrusių sportininkų. Labai svarbu, kad jaunimą išlaikytume sporte. Jei tai pavyks, po ketverių metų turėsime šaunią rinktinę.

– Labiausiai patyrusiai mūsų rinktinės narei biatlonininkei Dianai Rasimovičiūtei ši olimpiada nebuvo sėkminga. Sportininkė net užsiminė, kad galbūt svarstys apie karjeros pabaigą. Ar kalbėjotės su ja apie tai?

– Apie galimą karjeros pabaigą ji man kol kas nieko nesakė. Kartu labai gražiai paminėjome Vasario 16-ąją. Diana sakė, kad turi praeiti šiek tiek laiko, ji nori viską apsvarstyti, įvertinti. Po starto visuomet sukyla ir viską užgožia emocijos. D.Rasimovičiūtė visada ramiai analizuoja savo klaidas. Visgi šis sezonas jai buvo labai sunkus. Olimpinėse žaidynėse Diana pasirodė normaliai, jei lyginsime su rezultatais, kuriuos ji pasiekė iki žaidynių likus keliems mėnesiams.

– Lietuvos žiniasklaidoje buvo nemažai ironiškų komentarų apie mūsų olimpiečių startus Sočyje. Kaip sportininkai reagavo į kandžias replikas?

– Nemanau, kad kritika kažką labai įžeidė. Mūsų sportininkai Sočyje padarė tai, ką galėjo. Galbūt treneriai kai kuriems ir buvo iškėlę užduotis užimti 2-3 laipteliais aukštesnes vietas, tačiau nemanau, kad dauguma yra labai nusivylę. Kalbėjausi su slidininkais Vytautu Strolia ir Ingrida Ardišauskaite. Jie nesužibėjo, tačiau geros nuotaikos neprarado ir puikiai suprato, kad rezultatai – pagal galimybes. Gaila A.Sereikaitės. Straipsniai apie jos trenerių konfliktą nedaro garbės nei tiems, kurie tokią informaciją skleidė, nei žurnalistams, kurie apie tai rašė. Tai vertinu kaip bandymą dirbtinai sukurti intrigą. Po finišo Agnė norėjo pasidžiaugti gražiu rezultatu, tačiau nuotaika jau buvo sugadinta ir tai persmelkė visą mūsų delegaciją.

– Kuriuos iš Sočyje startavusių mūsų olimpiečių tikitės pamatyti po ketverių metų olimpinėse žaidynėse Pjongčange?

– Aš norėčiau pamatyti absoliučiai visus. Tačiau jie – jauni žmonės, nežinau, ar visus pavyks išlaikyti didžiajame sporte, kur viską lemia finansavimas. Nėra rezultatų – nėra pinigų. Profesionalus žiemos sportas – labai brangus. Iš kitų kandidatų, kurių galimybėmis visiškai neabejoju, pirmiausia norėčiau paminėti dailiojo čiuožimo atstovę Ingą Janulevičiūtę. Neabejoju, kad 2018-aisiais Pietų Korėjoje šią perspektyvią sportininkę tikrai pamatysime.

– Prieš 26-erius metus vasario 14-ąją Kalgaryje iškovojote olimpinį auksą. Galbūt Sočyje paminėjote šią datą?

– Sutikau daugybę draugių iš buvusios Sovietų Sąjungos rinktinės, nes Rusijos slidinėjimo federacija buvusiems olimpiniams čempionams padovanojo poilsines keliones į Sočio žaidynes. Tų sportininkų, kurie startavo Kalgaryje, buvo daug, tarp jų – ir Vladimiras Smirnovas, Galina Kulakova, Tamara Tichonova. Su T.Tichonova, kuri dabar trenerė, praleidome pusdienį. Mūsų išvada: slidinėjimas nuo tų laikų nedaug pasikeitė. Galbūt atsirado naujos slidžių tepimo technologijos, inventorius, tačiau ir tada, ir dabar viską lemia sunkus darbas. Laimi geriausiai pasirengę atletai. Taip pat susitikau su treneriu Aleksandru Grušinu, Jelena Vialbe – ji šiuo metu vadovauja Rusijos slidinėjimo federacijai. Anuometė mūsų rinktinė buvo labai draugiška. Džiaugiuosi, kad šilti santykiai išliko iki šių dienų. Smagu, kad mane taip gražiai sutiko. Galbūt dėl to, kad tuo metu buvau jauna ir gerai nemokėjau rusų kalbos (juokiasi – aut. past.)?

– Ar jus nustebino Rusijos olimpiečių pergalė medalius iškovojusių rinktinių įskaitoje?

– Esu apolitiška ir nenoriu, kad sportas ir politika būtų suplakami į vieną visumą. Tai buvo geriausia olimpiada iš tų, kuriose man teko  svečiuotis. Sporto bazės ir infrastruktūra Sočyje – aukščiausio lygio. Neabejoju, kad sportininkai iš Sočio parsivežė tik geriausių prisiminimų. Nežinau, prie ko būtų galima prikibti. Prieš 12 metų dalyvavau Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse, kur tvarkos ir saugumo pareigūnų buvo ne mažiau nei Sočyje, nors šį kartą keli amerikiečių leidiniai iš rusų šaipėsi.