Puikiai šiemet Eurolygos varžybose startavusio Kauno „Žalgirio“ sėkmė ir legendinių devintojo dešimtmečio dvikovų nostalgija sukėlė neregėtą ažiotažą. Rytoj vyksiančiose žalgiriečių ir Maskvos CSKA veteranų bei pagrindinių ekipų dvikovose laukiama žiūrovų anšlago.

Dviguba dvikova

„Žalgirio“ marškinėlius vėl užsivilks Arvydas Sabonis, Sergejus Jovaiša, Vitoldas Masalskis, Algirdas Linkevičius, Mindaugas Arlauskas, kiti žinomi Kauno komandos žaidėjai, o CSKA veteranų gretose bus Vladimiras Tkačenka, Sergejus Tarakanovas, Anatolijus Myškinas, Heino Endenas, Aleksandras Meleškinas.

„Tokio susidomėjimo “Žalgirio„ rungtynėmis senokai nesu patyręs. Bilietų manęs prašo pažįstami ir draugai, tad galiu spręsti, kad “Žalgirio„ arena turėtų būti sausakimša. Tai man primena principinius aukso karštligės metus, kai prie Kauno sporto halės nusidriekdavo ilgiausios eilės“, – pasakojo 1972–1985 m. „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjęs, o dabar klubo sporto direktoriumi dirbantis Vitoldas Masalskis.

Dvigubas žalgiriečių ir maskviečių mačas vyks rytoj. Pirmiausia jėgas išmėgins A.Sabonio vedami kauniečiai ir V.Tkačenkos vadovaujami maskviečiai, po to VTB Vieningosios krepšinio lygos mače susikaus pagrindinės šių laikų „Žalgirio“ ir CSKA pajėgos.

Ypatingieji superfinalai

Pirmą kartą „Žalgiris“ ir CSKA surėmė ginklus 1946-ųjų rugsėjo 3-iąją Kijeve. Tuomet maskviečiai buvo stipresni 33:29.

Pastaruoju metu dvikovų favoritas buvo CSKA – per paskutinį dešimtmetį maskviečiai laimėjo 12 rungtynių su „Žalgiriu“ ir pralaimėjo vienas, bet „Žalgirio“ aistruoliai viliasi, kad šią statistiką pavyks pakreipti kita linkme.

Ypatinga Kauno ir Maskvos krepšinio grandų grumtynių atkarpa – garsieji 1983–1988 m. SSRS čempionatų superfinalai. Žalgiriečiai tris mačus laimėjo ir tiek pat pralaimėjo. Du kartus SSRS čempionų aukso medaliai Kauno krepšininkams buvo įteikti Maskvoje.

Idėja surengti „Žalgirio“ ir CSKA legendų dvikovą kilo VTB Vieningosios lygos vadovui Andrejui Širokovui ir „Žalgirio“ klubo savininkui Vladimirui Romanovui.

„Nesuprantu žmonių, kurie pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad ponas V.Romanovas šiame mače užsivilks “Žalgirio„ marškinėlius. Būtent V.Romanovas sunkiu metu parėmė ir išsaugojo klubą. Šios rungtynės bus simbolinės, tad, manau, kiekvienas žmogus norėtų prisiliesti prie tų laikų “Žalgirio„, išnaudoti galimybę vienu metu aikštelėje pabūti su A.Saboniu. Įsivaizduoju, kad V.Romanovui tai yra malonu, o mums – garbė, nes žaisime vienoje komandoje su žmogumi, kuris išgelbėjo “Žalgirį", – teigė V.Masalskis.

Saldus triumfas

V.Masalskiui ir jo bendražygiui M.Arlauskui labiausiai į atmintį įsirėžė 1985-ieji, kai „Žalgiris“ pagaliau nutraukė CSKA hegemoniją ir po 34 metų pertraukos tapo SSRS čempionu.

„Prieš tai superfinalo seriją mes buvome skaudžiai pralaimėję 1:2, tad 1985-ųjų triumfas tikrai buvo lauktas“, – prisiminė dabar Prienų „Rūdupio“ trenerių štabe dirbantis M.Arlauskas.

„Šios rungtynės turės daugiau simbolinę reikšmę, nors neabejoju, kad prisiminimai daugumai tų kovų dalyvių yra labai stiprūs. Žinoma, kad 1985-ieji – persilaužimo metai. Tada “Žalgiris„ pradėjo diktuoti savo sąlygas“, – sakė V.Masalskis.

Kovų draugai

„CSKA buvo surinkti aukščiausio lygio krepšininkai, tačiau ir mes buvome ne iš kelmo spirti, – šyptelėjo M.Arlauskas. – Stanislavas Jeriominas nepasižymėjo geru metimu, bet buvo labai protingas žaidėjas ir išmintingai diriguodavo visiems CSKA veiksmams. Vis dėlto 1984-aisiais būtent jo metimas mus pražudė. Taiklias rankas turėjo A.Myškinas, S.Tarakanovas, Andrejus Lopatovas. 220 cm ūgio V.Tkačenka dominavo po krepšiais ir tik į “Žalgirį„ atėjus A.Saboniui mums grėsmė sumažėjo.“

„Mano tiesioginis konkurentas buvo S.Jeriominas. Kviečiau jį į Kauną ir šį kartą, tačiau jis prisipažino, kad jau 15 metų aktyviai nesportuoja. Gaila, kad Stanislavas neatvyks, nes jis buvo tuomečio CSKA dvasinis lyderis, idėjų generatorius“, – pridūrė V.Masalskis.

Įtampa – nepamirštama

54-erių krašto puolėjo pozicijoje žaidęs S.Tarakanovas praeityje buvo vienas nemėgstamiausių CSKA krepšininkų tarp „Žalgirio“ sirgalių.

Nors šį kartą simbolinėse rungtynėse vargu ar jį pasitiks kurtinantis švilpimas, dabar žurnalistu dirbantis S.Tarakanovas pripažino, kad aukso karštligės metais Kauno sporto halėje tvyrodavo labai priešiška atmosfera.

„Laimėti Kaune buvo labai sunku, o manęs ypač nemėgo. Vis dėlto praėjus beveik trims dešimtmečiams tą priešišką nusiteikimą galiu vertinti kaip neblogą savo, kaip krepšininko, įvertinimą. Kaskart, kai atvykdavome į Kauną ir žaisdavome su “Žalgiriu„, sporto halėje jausdavom didžiulę įtampą“, – prisiminė S.Tarakanovas.

Kalbėdamas apie tų laikų teisėjavimą, S.Tarakanovas patikino, kad nors CSKA ir buvo vadinamosios sistemos klubas, jokio spaudimo arbitrams tikrai nebuvo. „Buvome kareiviška ekipa ir tikrai negalėdavome džiaugtis nei išskirtiniu dėmesiu, nei ypatingu finansiniu atlygiu. Mano nuomone, žalgiriečiai ir kitų Baltijos komandų krepšininkai buvo mylimi ir globojami daug labiau“, – teigė S.Tarakanovas.

Kautynės – tik aikštėje

S.Tarakanovas pažymėjo, kad krepšinis lietuviams buvo tautos išsivadavimo simbolis.

„Žalgiriečiai atstovavo savo šaliai, o mes – CSKA. Maskviečiams kauniečiai nebuvo priešai, o iš kauniečių stovyklos tai jautėsi, – prisiminė S.Tarakanovas. – Mums tai buvo tik paprastos dvikovos, kurias norėdavome laimėti, o “Žalgiris„ kaudavosi taip, tarsi kovotų su visa raudonąja armija.“

Su buvusiu varžovu iš dalies sutiko M.Arlauskas. „Aikštėje mes buvome varžovai, tačiau už jos ribų – geri bičiuliai. Tautiniai, patriotiniai dalykai per dvikovas jausdavosi gana stipriai, tačiau niekada neperžengdavo žmogiško padorumo ribų. Juolab kad dauguma žalgiriečių su CSKA vyrais žaidė SSRS rinktinėje“, – neabejojo M.Arlauskas.

„Su CSKA aikštėje nesimušdavome, tačiau kiekvienas sau norėdavome įrodyti, jog galime kovoti su Sovietų Sąjungos rinktine. Sportas buvo viena tų sričių, kur galėjome parodyti, kokia stipri tauta esame, ir tai stengėmės daryti“, – prisiminė V.Masalskis.