„Ei, iš kur gavai tuos „lebronus”. Tėvai nupirko?” – klausia vienas penkiolikmetis, pamatęs krepšinio treniruotėje draugą su naujausio modelio „Nike” krepšinio batais.

„Agentas „pramušė”. Dar tokių fainų vitaminų davė, sakė, kad LeBronas tokius geria. Ai, dar sakė, kad varysiu į peržiūrą Romoje, gal net kontraktą pasirašysiu”, – pasigirsta atsakymas.

Tokie dialogai tarp jaunųjų krepšininkų pasitaiko vis dažniau. Vaikai, dažnai net trylikos ar keturiolikos metų, prieš bendraamžius krepšininkus didžiuojasi „kontraktais” su agentais, tėvai piešia auksinius vaikų ateities planus. Galbūt net skaičiuoja milijonus, įkvėpti Jono Valančiūno ir Donato Motiejūno sėkmės NBA.

Kiti tėvai mąsto apie galimybę vienu šūviu nušauti iškart du kiškius – kad jų atžalos gautų nemokamą išsilavinimą JAV universitete, žaistų už jo komandą ir toliau siektų krepšininko karjeros. Juos įkvepia Artūro Karnišovo, Mindaugo Timinsko, Rimanto Kaukėno, Dariaus Songailos ir Šarūno Jasikevičiaus pavyzdžiai. Dažniausiai pamirštami daugybė perspektyvių krepšininkų, kurie Amerikoje „sudegė”, prarado aukšto lygio klubų dėmesį. Tuo pačiu ir vertingus kontraktus.

Taip pat tik labai nedaugelis susimąsto, ar iš tiesų toks ankstyvas dėmesys vaikams ir žadami pinigai nėra meškos paslauga.

„Mūsų krepšinis” kalbėjosi apie agentus, jų darbo specifiką ir etiką su daugybe žmonių, tarp kurių – visame pasaulyje žinomi krepšininkai, treneriai ir tie patys agentai.

Ar verta skubėti?

Beveik visi kalbinti specialistai sutinka, kad agentas yra nepakeičiamas pagalbininkas žaidžiant profesionaliai – už pinigus, pasirašius kontraktą su klubu ar kokia nors kompanija, kuri moka už tai, kad krepšininkas būtų jos reklaminiu veidu. Agento pagalba neįkainojama, kai klubas netikėtai tave atleidžia ir ateitį aptraukia tamsūs debesys.

Tačiau kada tas pagalbininkas ir patarėjas turi atsirasti. Tiksliau, kada su juo įteisinti profesinius santykius?

„Tokios konkrečios ribos, kada jauni krepšininkai turėtų pradėti bendradarbiauti nėra, tačiau jie neturėtų skubėti, – sako buvęs Europos čempionas ir olimpinis prizininkas, Lietuvos rinktinės puolėjas Ramūnas Šiškauskas. – Aš su agentu sutartį pasirašiau tada, kai perėjau į Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubą, tai kai man buvo 22 metai. Nesigailiu, kad pasirašiau tik tokio amžiaus. Agentai šiais laikais stengiasi prisikalbinti kuo jaunesnius žaidėjus, gražiai prišneka ir viskas. Juk agentai siekia iš jauno žaidėjo užsidirbti. Manau, kad nereikėtų pasirašyti kontrakto su agentu kol nepradedi žaisti profesionaliai“.

Kadaise R.Šiškauską nuo „galvų medžiotojų” apsaugojęs treneris Šarūnas Sakalauskas taip pat teigia, jog agentų reikia iš esmės susiformavusiems krepšininkams.

„Ką gali pasiūlyti agentas vaikų krepšinyje? Reikia išmanyti vaikų krepšinį, kaip treneriai. Niekas geriau nežinos, ko vertas jaunasis krepšininkas. Manau, vaikų lygiu agentų nereikia. Dauguma agentų labai menkai suvokia treniruočių procesą ir žaidėjų galimybes. Kai jie kišasi į krepšininko ugdymą, į šalį stumiamas treneris, kuris geriausiai tuos dalykus išmano. Tai didžiulė žala krepšinio mokyklai ir dažnai – patiems krepšininkams”, – sako Š.Sakalauskas, vadovaujantis LKF meistriškumo komisijai.

Neskubėti pataria ir pirmasis Manto Kalniečio treneris Rolandas Radvila, pastaruoju metu besirūpinantis visomis Lietuvos jaunimo rinktinėmis.

„Manau, kad jauni krepšininkai turėtų pradėti dirbti su agentais, kai jiems yra bent jau 17-18 metų. Kai jau gali kautis su vyrais ir pats atsakyti už savo sprendimus, – teigia R.Radvila, kuris ieškodamas jaunų talentų naršo visus Lietuvos kampelius. – Man pačiam teko susidurti, kai agentai savo globon traukė 16 metų krepšininką, tačiau istorijų girdėjau įvairių, kai sutartis su agentais pasirašydavo ir daug jaunesni. Žaidėjui turi rūpėti kamuolys, krepšinis, aikštelė. O pinigai ateis vėliau. Tokiu metu dar jie neturi rūpėti“.

Pasak R.Radvilos, agentai ieško vaikų per interneto puslapius, socialinius tinklus, susiranda jaunus žaidėjus ir siūlo jiems aukso kalnus.

„Mūsų tikslas pirma parengti vaikus, tik tada jiems kažką siūlyti, – sako R.Radvila. – Juk ir televizoriaus niekas neperka, kai jis yra tik gaminimo stadijoje, o perka, kai jis yra visiškai pagamintas. Tai turi būti ir su krepšininkais”.

Anot R.Radvilos, agentas turi padaryti viską, kad jaunam žaidėjui neišsijungtų savęs vertinimo saugikliai, kad jis ir toliau ieškotų tobulėjimo galimybių, kad stengtųsi gauti papildomos informacijos bei žinių.

Talentai kažkur dingsta

Tačiau daugelis krepšinio agentų stengiasi „suvilioti“ kuo jaunesnį krepšininką. Žada jam aukso kalnus ir dideles galimybes. Agentai stengiasi bendrauti su pačiu žaidėju, jo tėvais, tačiau dažnai visiškai nekreipia dėmesio į mokyklas ir jaunuosius talentus užauginusius trenerius.

„Jaunas žaidėjas, kuris susiranda agentą, pradeda galvoti, kad jam nieko nebereikia, pradeda skambinti agentui, kad jam pakeistų komandą, kad padarytų tą ir aną, o savo individualiu tobulėjimu nustoja rūpintis. Tai yra dingęs ne vienas talentas, kuris ankstyvoje jaunystėje jau turėjo agentą, kuris jį užbūrė“, – pasakoja R.Radvila.

R.Šiškauskui taip pat teko girdėti, kad sutartis su agentais pasirašo ir 13-14 metų žaidėjai, tiksliau, jų tėvai.

„Mano nuomonė griežta – tokio amžiaus žaidėjams agentų nereikia. Vaikinai pradeda galvoti kaip užsidirbti pinigų, visos mintys apie tai jiems susuka galvas, – sako R.Šiškauskas. – Manau, pirmiausia reikia pabaigti mokyklą. Kai pats žaidžiau įvairiuose klubuose, tai itin jaunų, keturiolikos-penkiolikos metų, komandos draugų neturėjau, buvo aštuoniolikmečių-devyniolikmečių ir jie jau turėjo agentus. Tačiau tai jau buvo vyrai, jie jau buvo baigę mokslus“.

Apvaginėjami treneriai

„Treneris ilgus metus dirba su tuo vaiku, nuo pat mažumės iki pilnametystės, o agentas paskutiniais metais ateina, pasiima žaidėją ir treneris lieka be nieko. Jis ne tik netenka krepšininko, tačiau dažniausiai už tai ir negauna nei cento, – patirtimi dalijasi buvęs Sabonio KC treneris R.Radvila. – Svarbu, kad agentai neapeidinėtų trenerių, kurie tiesiogiai dirba šį darbą. Treneriai su jaunais krepšininkai dirba per treniruotes kiekvieną dieną, dirba individualiai, savaitgaliais dalyvauja varžybose. O agentai ateina už nugaros, pasiima vaikus ir treneris lieka už borto“.

Šią tendenciją pastebi ir dabartinis Moksleivių krepšinio lygos „Perlas” direktorius Martynas Račkauskas.

„Įvairūs veikėjai naudojasi neapibrėžta situacija šalies krepšinyje ir stengiasi pasiimti, tai kas tiesiog guli padėta, nes tai tarsi niekam nepriklauso“, – teigia M.Račkauskas. – Būdai, kuriais tai daroma jau kiekvieno sąžinės reikalas, bet šiame krepšinio pasaulyje, gaila, tačiau kol kas sąžinė yra antraeilis dalykas“.

Kam reikalingos taisyklės?

Krepšinio specialistai teigia, kad nėra sunku parašyti labai griežtas taisyklės, kurios ribotų jaunų žaidėjų perėjimus iš vienos sporto mokyklos į kitą, ir taip apribotų agentų bei kitokių atstovų paslaugų reikalingumą.

Tačiau praktika jau leido įsitikinti, kad siekiant apriboti talentingų žaidėjų migraciją, tuo pačiu suvaržoma ir visų kitų krepšinį žaidžiančių jaunų žmonių laisvė rinktis kur sportuoti krepšinį. Nes taisyklės negali būti taikomos tik „talentingiems“, kadangi talento neįmanoma apibrėžti teisinėmis sąvokomis.

„Dabar galiojančios taisyklės sukurtos stengiantis balansuoti tarp dviejų polių ir gali būti veiksmingos. Tačiau mokyklos privalo pačios pasirūpinti sutartimis su savo auklėtiniais, kuriose būtų apibrėžtos visos kompensuojamos išlaidos tais atvejais, kai pažeidžiamos sutartyje apibrėžtos vienos iš pusių teisės. Taisykles reglamentuojančias žaidėjų perėjimus nesunkiai galima rasti krepšinio federacijos interneto svetainėje“, – sako M.Račkauskas.

Reglamentavimo problema

Viena didžiausių problemų yra ta, jog nėra aiškaus reglamentavimo, ar tai, ką vaikas išmoksta krepšinio mokykloje, yra vertinama kaip sukurta vertė. Šiuo metu neaišku, ar vaikui lankant treniruotes ir mokant mėnesinį mokestį, santykis tarp paslaugos gavėjo (vaiko) ir paslaugos teikėjo (krepšinio mokyklos) baigiasi ar ne. Ar vis tik tai, ko vaikas išmoksta krepšinio mokykloje, turi kažkokią vertę, kurią galbūt galima apskaičiuoti ir nustatyti, kam ji priklauso?

„Šiuo metu, pagal nutylėjimą, galioja tokia tvarka, kad vaikui perėjus iš vienos krepšinio mokyklos į kitą, ankstesnės mokyklos negautomis pajamomis už darbą įdėtą rengiant krepšininką laikoma dalis LKF nustatytos kompensacijos už parengtą žaidėją, kurią moka LKL klubai, pirmą kartą registruodami žaidėją. 75 procentai šios sumos turi būti išmokėti treneriui, 25 procentai atitenka mokyklai“, – aiškina MKL direktorius.

Pasak jo, dėl mažos Lietuvos krepšinio rinkos, tos sumos yra labai nedidelės ir neretai nusprendžiama nesivarginti jas išieškoti. Kartais ir pačiose krepšinio mokyklose pritrūksta žinių, kaip ginti savo ar savo trenerių interesus.

„Žinoma, yra visokių niuansų ir ne visi treneriai labai gerai dirba. Tačiau yra trenerių, kurie investuoja į tą vaiką, aukoja savo laiką, o kažkas paima jį. Treneris ne tik negauna moralinio pasitenkinimo, netenka gero vaiko, tačiau ir už aukšto meistriškumo žaidėją netenka pinigų“, – sako R.Radvila.

Sprendimų ieško LKF

Lietuvos krepšinio federacija jau pernai įvedė unikalų talentų krepšelio modelį. Po 16 talentingų krepšininkų ir krepšininkių gauna krepšinio stipendiją. Su ja drauge – ir geriausių sporto medicinos specialistų paslaugas ištisus metus. Dabar perspektyvus jaunuolis, patekęs tarp tų 16-os, galės pasirinkti, kas jam geriau – piniginė, medicininė bei metodinė geriausių specialistų pagalba ir matomumas rungtyniaujant Lietuvos rinktinėje ar agento prižadėti aukso kalnai miglotoje ateityje.

„Šis krepšelis skirtas ir mokyklai, ir pačiam vaikui. Biudžetas skirtas ne kotletams ir saldainiams, o galimybei investuoti į save, – aiškina R.Radvila. – Aš vaikams sakiau, kad pinigai turi būti skirti individualiam tobulėjimui, fiziniam rengimui. Pavyzdžiui, mes siūlome dalį šių pinigų išleisti šokiams, aerobikai. Reikia, kad jaunimas būtų plastiškas, būtų gera judesnių koordinacija, balansas, pusiausvyra. O taip pat inventorius: kamuoliai, pasunkinimai, vonelės, apranga, sportiniai batai, maisto papildai, gėrimai, mineralinis vanduo ir panašiai. Šis krepšelis skirtas talentingiems žaidėjams, juo pasirūpina federacija, kad nereikėtų ieškoti iš šalies. Kaip aš sakau, jei tuos pinigus skirsi kotletų valgymui, krepšininku netapsi“.

Tokio modeli naudą mato ir tarptautinio projekto „Talentų U15 karta” ambasadorius Ramūnas Šiškauskas.

„Manau, LKF tikrai gali pasirūpinti jaunais Lietuvos krepšininkais ir be agentų pagalbos, – sako dukart Eurolygos čempionas R.Šiškauskas. – Vaikai tikrai mato daug naudos. Federacija rūpinasi perspektyviais žaidėjais, organizuoja stovyklas, prižiūri keliones į kitas šalis, suteikia stipendijas, medicininę priežiūrą, geriausius trenerius. Ir jauni krepšininkai, ir jų tėvai turi įvertinti  LKF norą bendradarbiauti ir neieškoti agentų nuo pat mažumės“.

Pinigai gali būti skirti ir krepšinio stovykloms, kurios vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Pati federacija rengia įvairias nemokamas stovyklas, kurios skirtos vaikus ne parodyti agentui ar parduoti, o parengti, padėti jam tobulėti, – sako R.Radvila. – Pernai buvo organizuotos Jono Valančiūno, Donato Motiejūno stovyklos, į kurias treneriai drąsiai galėjo išleisti savo vaikus ir nebijoti, kad koks nors agentas jį nugvelbs”.

Pasak R.Radvilos, atrasti talentų ir iš mažesnių miestelių, kuriuose nėra krepšinio mokyklų, padeda projektas „Sprite talentų kovos 1×1”, šįmet vyksiantis jau devintą kartą. Jo metu visoje Lietuvoje vyksta turnyrai, kuriuose dalyvauja daugiau nei 800 13—18 metų jaunuoliai.

„Norime ateityje tokį projektą organizuoti ir žaidimui du prieš du. Yra „Talentų U15 karta“, kurioje surenkami stipriausi šio amžiaus vaikai, jie mato kitų vaikinų galimybes, gali palyginti save ir motyvuoti. Jie turi norėti būti stipresni vienas už kitą“, – sako R.Radvila.

Š.Sakalausko nuomone, Lietuvos krepšinio federacijos iniciatyva suteikti vaikams rūpestį, kokio negali pasiūlyti agentai, yra labai gera.

„Tačiau reikia suvokti, kad 32 talentų krepšelių užteks ne visiems. Tie, kas nepatenka į projektą „Talentų U15 karta” ir įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktines, renkasi agentus. Tai normalu. Tačiau ir toliau manau, jog agentų iki 18 metų nereikia”, – sako šis vienas žymiausių Lietuvos krepšinio specialistų.

Pasak jo, projektas „Talentų U15 karta” parodė, kad vaikams siūlomų paslaugų paketu ženkliai lenkia bet kurio agento pasiūlymą.

„Vaikinai ir merginos gauna tokį aukščiausio lygio krepšinio specialistų ir medikų rūpestį, kokio gali pavydėti geriausių pasaulio krepšinio klubų žaidėjai”, – sako Š.Sakalauskas.