1986 metais „Žalgiris“ buvo pakviestas į tuomet pasaulio klubų čempionatu vadintą turnyrą, kuriame taip pat kovojo Zagrebo „Cibona“ po dvi Brazilijos ir Argentinos komandas, Puerto Riko klubas ir amerikiečių ekipa, sudaryta iš CBA lygos žaidėjų.

Kauniečiai pusfinalyje pranoko Zagrebo „Ciboną“, o finale įveikė Argentinos „Ferro Carril Oeste“ ekipą ir tapo stipriausia komanda pasaulyje, neskaitant NBA.

Du tuometinio „Žalgirio“ atstovai, Arvydas Sabonis ir Gintaras Krapikas, šiemet pirmą kartą nuo 1986-ųjų grįžo į Argentiną ir čia rado pažįstamų vietų. Kai kurios salės, kuriose šiemet treniruojasi rinktinė, stovėjo jau tada, kai vyko W.Joneso taurės varžybos.

„Nenuostabu, kad per tiek laiko stogų ar langų sandarumas susidėvėjo“, – nusišypso G. Krapikas, prisiminęs, kad pastarąją savaitę Lietuvos rinktinei Buenos Airėse teko ne vienas nemalonus išbandymas.

Dėl šaltų salių lietuviams jau ne kartą teko keisti treniruočių vietas, o pirmosios draugiškos rungtynės su Australija buvo atšauktos dėl pro stogą varvėjusio vandens.

Jeigu tokių nesusipratimų buvo prieš tris dešimtmečius, tai dabar jie visi jau pasimiršę. Lietuvos rinktinės trenerio asistento atmintyje išlikę tik tai, kas maloniausia.

Vienas smagiausių atsiminimų iš 1986–ųjų yra tas, kad „Žalgiris“ Argentinoje buvo itin šiltai sutiktas vietos lietuvių.

„Pirmą kartą teko pamatyti tikras trispalves, tai salėje atrodė labai įspūdingai. Tik žinau, kad po to darant santrauką televizijai, tos spalvos buvo nuimtos, reportažas padarytas juodai baltas, kad vėliavos nesimatytų. Bet salėje buvo matyti ir tai paliko labai malonų įspūdį.

Paskui visi kartu su vietos lietuviais net darėme cepelinus. Ir po laimėtos taurės kartu su lietuviais buvome restorane, dainavome lietuviškas dainas. Buvome nustebinti, kad jie tų dainų žinojo daugiau už mus. Mes kai kurių dainų net nebuvome girdėję“, – su nostalgija prisiminė G. Krapikas.

Laimėjimas Argentinoje sukėlė didelį atgarsį Lietuvoje. Tokį didelį, kokio nesitikėjo net patys tuometinio „Žalgirio“ krepšininkai.

Žaidėjus, vos grįžusius į Kauną, oro uoste sutiko didžiulė minia, o vėliau valdžia gausiai apdovanojo.

„Kai anksčiau nebūdavo daug renginių ir krepšinis būdavo labai populiarus, tai laimėjimas turėjo rezonansą, – prisiminė G. Krapikas. – Grįžus buvome sutikti labai šiltai ir gausiai. Galbūt tik grįžę labiau supratome, kaip žiūrovai įvertino tą mūsų taurę, galbūt mes ne tiek vertinome. Ir mums asmeniškai laimėjimas buvo neblogas, nes tais laikais pasigerinome savo buitines sąlygas, mums buvo skirti butai, kažkam automobiliai.“

Interviu su G. Krapiku: