Tą šlovingiausią istorijoje „Žalgirio“ sezoną G. Gustas pradėjo ką tik atsisveikinęs su mokyklos suolu. Tapęs pirmosios A. Sabonio krepšinio mokyklos laidos abiturientu, aštuoniolikmetis talentas iškart sulaukė „Žalgirio“ vyrų komandos trenerių dėmesio. Nedrąsiai įžengė į žalgiriečių drabužinę ir... pateko į krepšinio pasaką.
Iš vieno šono – Kauno krepšinio dievas Tyusas Edney, iš kito – NBA žvaigždė Anthony Bowie, šalia – LKL lyderiai Saulius Štombergas, Dainius Adomaitis. Žalgiriečių orkestrui dirigavo griežtasis Jonas Kazlauskas.
To sezono G. Gustas niekada nepamirš, nors per savo turtingą karjerą su „Žalgiriu“ laimėjo ne vieną LKL čempiono žiedą, su Lietuvos vyrų rinktine 2003-iaisiais tapo Europos čempionu, o dar po ketverių metų užsikabino ir bronzos medalį.
Pastaraisiais metais buvęs krepšininkas vilkėjo valdininko kostiumą – ėjo Alytaus „Dzūkijos“ klubo direktoriaus pareigas, vėliau vadovavo Moterų krepšinio lygai. Naujų karjeros iššūkių besižvalgantis G. Gustas apsilankė „Kauno dienos“ dienraščio redakcijoje.
Tačiau mūsų pokalbis prasidėjo ne apie krepšinį. Į pastabą, kad atrodo šiek tiek šlubuojantis, pašnekovas numojo ranka.
„Dabar jau niekis, galiu bėgioti. Pernai buvo kur kas liūdniau. Žaisdamas tenisą nusitraukiau Achilo sausgyslę. Teko operuoti, ilgai gydytis. Keisčiausia, kad per ilgą krepšininko karjerą nieko panašaus nepatyriau, o mėgėjiškai žaisdamas patyriau didelę traumą“, – pasakojo jis.
„Tad apie grįžimą į teniso kortus teks pamiršti? Gal verčiau paimti į rankas sau įprastą oranžinį kamuolį?“ – pasiteiravome pašnekovo.
„Krepšinio atsivalgiau iki soties, o tenisą dar tikrai pažaisiu“, – pažadėjo Giedrius.
Mūsų pokalbis neišvengiamai pasuko krepšinio aktualijų link – įspūdingo „Žalgirio“ šuolio į Eurolygos geriausiųjų aštuoneto etapą ir artėjančių ketvirtfinalio mūšių su „Barcelona“.
Žiema, lauke 12 ar 14 °C šalčio, bėgame krosą, NBA ir Eurolygos žvaigždės – taip pat. Atrodė, nerealu, bet jie dirbo lygiai su visais.
– Ar tikėjotės, kad per Eurolygos reguliarųjį sezoną „Žalgiris“ iškovos 19 pergalių ir užims 7 vietą?
– Po praėjusio sezono, kai „Žalgiris“ liko paskutinis Eurolygoje ir net nepateko į LKL finalą, daugelis prognozavo, kad kauniečiai vėl bus netoli Eurolygos dugno. Tačiau klubas atliko didžiulį darbą rinkdamas naują sudėtį, treneris Kazys Maksvytis ją sulipdė ir išlaviravo tarp savo pareigų klube ir rinktinėje. Septinta vieta yra puikus sportinis rezultatas. Sezoną vertinu ne tik kaip buvęs krepšininkas, bet ir kaip sporto vadybininkas. Todėl geras pasirodymas svarbus ir dėl to, kad padėjo „Žalgiriui“ daugybę kartų išparduoti visus bilietus į savo areną. Ne paties didžiausio biudžeto klubui tai labai svarbu. Dar nemažai pajamų kauniečiai uždirbs per atkrintamąsias varžybas. Aukščiausias vadybinis pasiekimas bus tada, kai „Žalgirio“ arena prisipildys net ir komandai žaidžiant išvykose – tam reikia ne tik gerų rezultatų, bet ir sugalvoti įvairių atrakcijų sirgaliams. Potencialo „Žalgirio“ gerbėjai turi daug.
– Eurolygos reguliariojo sezono nugalėtojas – Pirėjo „Olympiakos“. Ar graikų triumfas – didžiausias sezono netikėtumas?
– Nepasakyčiau. Pirėjo klubas šią komandą lipdė ne vienus metus, išlaikė savo lyderį Sašą Vezenkovą, Thomasą Walkupą, Kostą Slouką ir kitus lyderius. Iš stipriausiųjų ketverto mane labiau nustebino „Monaco“ ketvirta vieta. Prancūzai su mūsiškiu Donatu Motiejūnu čia užsiropštė, nors būta konfliktų su lyderiu Mike'u Jamesu. Labai gerą debiutą Eurolygoje surengė Željko Obradovičiaus vadovaujamas Belgrado „Partizan“, finišavęs šeštas. Labiausiai nudžiugino „Žalgirio“ šuolis iš pernykštės paskutinės vietos į septintąją.
– Kurias komandas pavadintumėte didžiausiais sezono nusivylimais?
– Pernykštė Eurolygos čempionė Stambulo „Anadolou Efes“ ir jos užimta 11 vieta. Komanda išsaugojo Shane'ą Larkiną, Vasilije Micičių, Willą Clyburną, bet net nepateko į atkrintamąsias varžybas. Dar žemiau, 12 vietoje, liko Milano „Emporio Armani“, pernai reguliarųjį sezoną baigusi trečia. Keista, juk turėjo neįtikėtinai patyrusį trenerį Ettore Messiną, puikių žaidėjų, didelį biudžetą. Tai dar kartą įrodo, kad komandos lipdymas – labai sudėtingas procesas.
– Kuriuos „Žalgirio“ krepšininkus laikote pagrindiniais sėkmės kalviais?
– Pirmiausia paminėčiau Rolandą Šmitą. Latvis į Kauną iš Barselonos atvyko už gana nedidelius pinigus (apie 550 tūkst. eurų metinį atlyginimą – aut. past.), bet savo žaidimu vertę pasikėlė kone dvigubai. Tradiciškai „Žalgirio“ varikliai – Edgaras Ulanovas ir Lukas Lekavičius. Itin naudingas Arnas Butkevičius – fenomenalus juodadarbis. Pasiteisino ir sprendimas pagaliau suteikti šansą Tomui Dimšai. Į sezono pabaigą įsibėgėjo Ignas Brazdeikis, tapęs vienu pavojingiausių žalgiriečių žaidžiant vienas prieš vieną, todėl pelnytai gaudavo užbaigti lemiamas atakas.
– Kokie didžiausi kauniečių rezervai?
– Aukštaūgiai Laurynas Birutis ir Kevarriusas Hayesas. Kol kas sunkiai pritampa Achille’as Polonara. Gaila, kad dėl sveikatos problemų iš rikiuotės iškrito Keenanas Evansas ir Tyleris Cavanaugh, jie – didelis potencialas.
– Balandžio 26-ąją prasidės ketvirtfinalio serija su „Barcelona“. Ar, jūsų nuomone, „Žalgiris“ turi bent kiek realesnių šansų parklupdyti Šarūno Jasikevičiaus kariauną?
– Labai daug kas priklausys nuo pirmų dviejų mačų Barselonoje. Jei kauniečiai sugebėtų parsivežti bent vieną pergalę, iniciatyva būtų jų rankose. „Barcelona“ turi du aiškius pranašumus – ilgesnį lygiaverčių žaidėjų suolą ir kur kas daugiau atkrintamųjų varžybų patirties. Pastarasis faktorius – labai svarbus. Kita vertus, 1999-ųjų „Žalgiris“ išvis neturėjo Eurolygos atkrintamųjų patirties, o nužygiavo iki pat aukso. Dabar sakyčiau, kad šansai yra 60 su 40 „Barcos“ naudai.
– Prisiminkite auksinį 1999-ųjų sezoną. Kaip jis atrodė jūsų – vakarykščio moksleivio, netikėtai sulaukusio kvietimo į šią superkomandą, akimis?
– Prieš tą sezoną rimtai svarsčiau išvykti į kažkurį JAV universitetą, bet pavėlavau į Stepono Kairio organizuotą treniruočių stovyklą. Staiga sulaukiau Algirdo Brazio skambučio, kad treneris nori mane matyti vyrų treniruotėse. Iki tol nebuvau žaidęs net NKL pirmenybėse – dalyvavau tik moksleivių čempionatuose ir savo amžiaus rinktinėse. Tačiau gana greitai pritapau. Tiesa, tas „Žalgiris“ įsibėgėjo ne iš karto. Atsimenu, per priešsezonines rungtynes aš, aštuoniolikmetis vaikas, atrodžiau geriau negu A. Bowie. Tik vėliau supratome, kokio lygio žvaigždės čia atvyko.
Istorija: auksinis 1999-ųjų „Žalgiris“ (G. Gustas – antroje eilėje ketvirtas iš kairės). euroleague.net nuotr.
– Kas buvo tos komandos fenomenas?
– Visi, įskaitant klubo trenerius, vadovybę ir žaidėjus, buvome kaip viena šeima. Net iš NBA atvykę T. Edney, A. Bowie, Jiržis Zidekas. Įsivaizduokite: žiema, lauke 12 ar 14 °C šalčio, mes stadione bėgame krosą, jie – iš paskos. Atrodė, nerealu, kad tuometės NBA ar Eurolygos žvaigždės bėgiotų krosus ir dar per tokį šaltį! Tačiau jie dirbo lygiai su visais. Aišku, ir baliavojo kartu (juokiasi – aut. past.), bet negalima priekaištauti – jei nulemia rezultatą aikštėje, gali švęsti kaip tinkami. Arba dar vienas atvejis. Skrendame iš komercinio turnyro Jungtiniuose Arabų Emiratuose. Gerai pasirodėme, gavome premijas – vyrai daugiau, mes, jaunimas, daug mažiau. Lėktuve prie manęs prieina Tyusas su Anthony ir klausia: kiek gavai pinigų? Pasakiau sumą. Jie susižvalgo ir sako: mes manome, kad tai nesąžininga, esame komanda ir turime gauti po lygiai – ir ištiesia man savo pinigų. Įsivaizduojate, koks didelis įkvėpimas jaunam žaidėjui, kai komandos lyderiai šitaip pasielgia! Vėliau komandinė dvasia mus ne kartą gelbėjo ir nuvedė iki pat istorinio triumfo. Komandoje per mano debiutinį sezoną Eurolygoje buvo milžiniška konkurencija, varžyboms buvo galima registruoti tik dešimt žaidėjų. Tačiau LKL čempionate gaudavau savo minučių ir galėjau mokytis iš pačių geriausiųjų.
Komandinė dvasia mus ne kartą gelbėjo ir nuvedė iki pat istorinio triumfo.
– Po auksinio sezono ne vienus metus žaidėte Eurolygoje, vėliau tapote ir Europos čempionu su Lietuvos rinktine. Parungtyniavote ne vienoje užsienio lygoje, o karjerą baigėte Alytaus „Dzūkijos“ komandoje. Ar sunku buvo persiorientuoti į kitą veiklą?
– Nelabai. Kaip tik tais metais Vytauto Didžiojo universitete baigiau verslo administravimo ir vadybos bakalauro studijas. Sulaukiau pasiūlymo tapti „Dzūkijos“ klubo direktoriumi. Vėliau VDU įgijau rinkodaros ir pardavimų magistro laipsnį. Priėmiau kvietimą perimti Moterų krepšinio lygos vairą. Tuo metu lygoje vyko didžiulių permainų, ji perėjo federacijos žinion, subyrėjo keli pajėgūs klubai. Tad teko įdėti daug pastangų reformuojant lygą ir organizuojant normalią veiklą. Netrūko iššūkių, sunkumų mezgant bendradarbiavimą su Latvijos ir Estijos krepšinio federacijomis ir klubais. Manau, iš to darbo pasiėmiau nemažai vertingų pamokų.
– Ką veikiate pastaraisiais metais ir kur matote save dar po kelerių?
– Mane traukia sporto vadyba. Manau, turiu tinkamų kompetencijų ir žinių, kurias noriu pritaikyti sporto organizacijų veikloje – nebūtinai tik krepšinio. Pernai dalyvavau Nacionalinės sporto agentūros vadovo konkurse, užėmiau trečią vietą iš 28 kandidatų. Nelabai tikėjausi laimėti, tiesiog norėjau pasitikrinti savo, kaip vadybos specialisto, kompetenciją. Pasiektas rezultatas mane tenkino. Vėliau pretendavau į vieno iš NSA padalinių vadovo postą. Tame konkurse du dalyviai surinkome aukščiausius įvertinimus, bet vadovas pasirinko mano kolegą. Dėl to nenusiminiau, nes rezultatai rodo, kad esu teisingame kelyje ir savo šanso dar sulauksiu.
Naujausi komentarai