Lietuvos rinktinė buvo per žingsnį nuo vienos didžiausių tragedijų per visą šalies krepšinio istoriją, tačiau sugebėjo išgyventi.

Europos čempionato B grupės paskutinėse rungtynėse su bosniais lietuviai balansavo ant prarajos krašto, kai antroje rungtynių pusėje atsiliko 16 taškų skirtumu, bet atsitiesė.

Pralaimėjimas šešių taškų skirtumu atvėrė Jono Kazlausko auklėtiniams duris į antrąjį etapą, tačiau džiaugsmo trenerio veide buvo nedaug.

„Atėjo laikas padaryti daug išvadų. Vien atsiprašinėjimais ar panašiais dalykais nieko neišspręsime. Toliau taip nebegalima“, - po rungtynių kalbėjo strategas.

- Kodėl nepavyko sustabdyti MirzosT eletovičiaus? - paklausėme J.Kazlausko.

- Vieną dieną jis pataiko, kitą - ne. Žinojome, kad atgniaužius gniaužtus jis pagaus ritmą ir bus labai sunku.

- Sunkiausia buvo, kai atsilikinėjote 16 taškų?

- Visada reikia kovoti iki galo. Gerai, kad kovojome, bet prametėme labai daug metimų iš dėkingiausių padėčių. Prametėme ir daug baudų metimų.

– Iš anksto buvote suplanavęs, kad broliai Lavrinovičiai pasirodo po pertraukos?

– Jeigu sąžiningai, jie netiko šiose rungtynėse. Jei jie būtų pradėję mačą nuo pradžių, būtų buvęs žaidimas kas kam daugiau įmes. Deja, šiandien nesužaidė kai kurie jauni mūsų krepšininkai ir man reikėjo brolių pagalbos.

– Jonas Valančiūnas sėdo ant atsarginių suolo, nes prastai sužaidė?

– Nekalbėsiu apie atskirus krepšininkus. Jūs galite rašyti ką norite, bet manęs apie tai neklausinėkite.

– Tas žinojimas, kad lemtinga riba yra 9 taškai veikė krepšininkus?

– Be abejo, turėjome pasakyti komandai, bet negalima rungtyniauti žiūrint į švieslentę. Tuomet ir to žaidimo nėra. Reikia žaisti dėl pergalės, o tai ne visada pavyksta.

– Kaip apibendrintumėte mūsų grupę?

– Sudėtingiausia grupė. Ir tai, kad čia žaidžiame, ir tai, kad čia specifinis krepšinis. Gerai, kad išėjome iš tos grupės su tašku. Toliau laukia kiti darbai.

– Ar esate patenkintas atmosfera komandoje?

– Žinote, rinktinėje nėra pykčių, bet kažko tokio... irgi nėra. Lyg atrodo visi draugiški, kalba tas pačias frazes, bet kaip buvo užsivedę varžovai, kaip jie ėjo per visas užtvaras, kokie greičiai.. Norėčiau matyti iš savo žaidėjų tą patį.

– Ką manote apie paskutinę bosnių ataką?

– Ir jų treneris pasakė, kad norint nugalėti mus 10 taškų, reikia rizikuoti. Jei atvirai, jie pelnė ne laisvų, o fantastinių taškų. Kai įmeta tokį metimą, per psichologiją labai atsiliepia. Tu sunkiai gimdai, prameti lengvą metimą iš po krepšio, o tau įmeta iš aikštės vidurio. Nėra taip lengva. Mes žinojome, kad taip gali būti, ir tą džiną išleidome iš butelio.

– Kas dėjosi jūsų širdyje?

– Kaip visada – ieškojau, kaip padėti komandai.