Buvęs Gdynės "Prokom" ir Vilniaus "Lietuvos ryto" klubų, Lietuvos jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris, daugkartinis Lietuvos, Lenkijos, Rusijos čempionatų prizininkas, 1996 m. Atlanto olimpiados bronzos medalio laimėtojas neseniai pasitiko 50-ąjį jubiliejų.

"Sportuoju, prisižiūriu, kenksmingų įpročių neturiu, todėl esu kupinas jėgų ir noro veikti. Stebiu visas krepšinio aktualijas. Tiesa, pats kamuolį į rankas paimu retokai. Atsižaidžiau. Panašiai kaip ir baseine atplaukiojau savo. Vaikystėje septynerius metus lankiau. Iki šiol atsimenu tą jausmą, kai ankstų rytą reikia šokti į šaltą vandenį. Brrr… Ir dar tas monotoniškas arimas – pirmyn ir atgal po kelias valandas. Todėl dabar net vasarą poilsiaujant kažkur šalia baseino į jį įšokti netraukia", – pasakojo "Kauno dienai" T.Pačėsas.

– Profesionaliame krepšinyje bene pirmą sykį sirgaliai jus išvydo Kauno "Žalgirio" dublerių ekipoje, kurią treniravo Rimantas Grigas. Jau tuomet išsiskyrėte atletiškumu, šuoliu. Kodėl "Žalgiryje" neužsibuvote?

– Pamenu, gal 1992-aisiais Modestas Paulauskas ir Henrikas Giedraitis mane pakvietė į pagrindinę "Žalgirio" komandą. Tačiau pirmą pusę sezono žaidžiau mažai. Man tai nepatiko. Žinojau, kad galiu žaisti, bet nuolat tryniau atsarginių suolą. Vieną dieną atnešiau "Žalgirio" aprangą ir palikau salėje. Pasakiau: mano karjera čia baigta. Ir išėjau. Galbūt buvau dar per jaunas, gal reikėjo pakentėti ir laukti savo šanso žymiame klube, bet tada maniau kitaip.

"Žalgirio" dubleriai: T.Pačėsas (stovi kairėje) ir būsimasis NBA žaidėjas Ž.Ilgauskas.

– Po "Žalgirio" jūsų kelias nuvedė į Kauno "Laverą", o vėliau ir "Atletą". Šiose komandose tapote vienu ryškiausių LKL krepšininkų ir sulaukėte kvietimo į Lietuvos rinktinę.

– "Laveroje" buvo susirinkusi smagi kompanija: Ramūnas Cvirka, Gediminas Meiliūnas, Virgis Praškevičius, Singaras Tribė. Neblogai patriukšmavome LKL čempionate, bet, bankrutavus rėmėjui, teko keltis kitur. Tada kaip tik formavosi stiprus "Atleto" klubas. Jame su pertraukomis žaidžiau kelis sezonus. 1996-aisiais turėjome unikalų šansą tapti LKL čempionais. Finalo serijoje iki trijų pergalių pirmavome 2:0, iki titulo buvo likusi viena pergalė. Tačiau vienas mūsų lyderių Saulius Štombergas patyrė traumą, buvo ir kitų aplinkybių. Neatsilaikėme, o "Žalgiris" atsitiesė, laimėjo kelis mačus iš eilės ir atėmė aukso žiedus. Iki šiol manau, kad, nepaisant visų aplinkybių, tikrai galėjome, net privalėjome dar bent kartą žalgiriečius įveikti. Buvo labai apmaudu. Ne tik dėl nuplaukusių titulų, bet ir dėl to, kad netrukus "Atleto" nebeliko. Jei tąsyk būtume tapę čempionais, manau, kad būtume pakeitę Lietuvos krepšinio klubų istoriją. Galbūt iki šiol su "Žalgiriu" aršiausiai konkuruotų ne Vilniaus "Rytas", o Kauno "Atletas". Tačiau po pralaimėjimo rėmėjas nutarė pakeisti strategiją, nebeinvestuoti į klubą ir ambicingojo "Atleto" neliko.

– Užsienyje trumpai pažaidėte Ukrainos ir Izraelio lygose, tačiau skambesnių pasiekimų nuskynėte Rusijoje. Su Permės "Ural Great" komanda tapote Rusijos čempionais, įveikdami garsiąją Maskvos CSKA. Kaip pavyko nukalti šią sensaciją?

Vieną dieną atnešiau "Žalgirio" aprangą ir palikau salėje. Pasakiau: mano karjera čia baigta. Ir išėjau. Gal reikėjo pakentėti?

– Tais sezonais Permėje susilipdė labai pajėgus kolektyvas, kuriame buvo daug lietuviškų akcentų – žaidė Rytis Vaišvila, Virginijus Sirvydis, Artūras Javtokas, o Kšyštofas Lavrinovičius, apskritai, iš ten žmoną parsivežė (juokiasi – aut. past.). Treneriu dirbo Valdemaras Chomičius. Tą sezoną (2001 m. – aut. past.) CSKA gal nebuvo toks stiprus, bet ir mes buvome ne iš kelmo spirti. Maskviečius įveikėme ir tai buvo ypač retas atvejis Rusijos krepšinio istorijoje, kai CSKA netapo šalies čempionu (nuo 1992 m. laimėjo net 27 čempionatus – aut. past.). Be to, tapome ir Šiaurės Europos lygos (NEBL) nugalėtojais.

– Po sėkmingų sezonų Rusijoje beveik dešimtmečiui persikėlėte į Lenkiją, kuri jums tapo antraisiais namais. Ten rungtyniaujant iškovoti, atrodo, net šeši šalies čempiono titulai, vėliau dar šūsnis medalių jau tapus treneriu. Kodėl taip ilgai apsistojote šioje šalyje?

– Kuo čia stebėtis? Juk Lenkija mums ypač artima istoriškai, ne vieną šimtmetį turėjome ir bendrą valstybę (šypsosi – aut. past). Tiesiog ten labai greitai tapau savas. Man sekėsi rungtyniauti, o ir už aikštės ribų sutikau nemažai žmonių, kurie tapo tikrais draugais. Pažaidžiau trijuose klubuose. Su "Prokom" komanda tapau daugkartiniu Lenkijos čempionu.

Tuo metu dar tik būsimų trenerių D.Adomaičio ir T.Pačėso akistata Lenkijoje.

– Gdynės "Prokom" klube prasidėjo ir kitas svarbus jūsų karjeros etapas. Ar sudėtingas buvo virsmas iš žaidėjo į trenerį?

– Man buvo lengva. Visą karjerą žaidžiau gynėju, mokėjau skaityti krepšinį, mėgau vadovauti komandai aikštėje, todėl ir apsivilkęs stratego kostiumą labai greitai įsijaučiau į trenerio vaidmenį. Iškart aplankė sėkmė. Lenkijoje skynėme pergales, neblogai sekėsi ir tarptautiniuose turnyruose. 2010-aisiais perrašėme Lenkijos krepšinio istoriją, kai patekome į Eurolygos ketvirtfinalį, kuriame tik po dramatiškos serijos nusileidome Lino Kleizos vedamam Pirėjo "Olympiakos" ir nepatekome į finalo ketvertą. Lenkijos klubui, žinant tuo metu buvusį mūsų biudžetą ir tai, su kokiais klubais Europoje konkuravome, tai buvo didžiulis pasiekimas.

– Kodėl po ilgo, tikrai sėkmingo darbo Lenkijoje atsisveikinote su "Prokom" ir perėjote prie administracinio darbo VTB Jungtinėje lygoje?

– Norėjau klubo progreso. Nors nuveikėme iš tiesų labai daug, norėjosi kelti dar aukštesnius tikslus, bet Lenkijoje tam nebebuvo galimybių. Nebemačiau prasmės toliau tęsti darbą ir dešimtą ar dvyliktą kartą laimėti tą patį čempionatą. O nuversti kalnus Eurolygoje su savo ribotais resursais neturėjome jokių šansų. Atsisveikinau be pykčio, tiesiog nutariau pailsėti. Kurį laiką dirbau VTB lygos vykdomuoju direktoriumi, o 2015-aisiais sulaukiau tuomečio Vilniaus "Lietuvos ryto" klubo kvietimo perimti komandos vairą. Sostinės komandą buvo ištikusi tam tikra krizė, ji pralaimėjo nemažai rungtynių Europos taurės turnyre. Iš esmės tai buvo didžiulis iššūkis. Manau, kad pavyko situaciją stabilizuoti. Netrukus iškovojome Karaliaus Mindaugo taurę, finale įveikdami "Žalgirį". Tą patį turėjome pakartoti ir LKL čempionate, tačiau pusfinalyje netikėtai nusileidome Klaipėdos "Neptūnui". Iki šiol manau, kad jei ne keista teisėjų klaida, nulėmusi mūsų pralaimėjimą klaipėdiečiams, mes būtume žengę į finalą ir ten būtume nugalėję "Žalgirį".

– Vilniuje nutraukėte "Lietuvos rytą" slėgusį trofėjų badą, tačiau po dvejų metų darbo grįžote į gimtąjį Alytų. Nuo to laiko trenerio darbo iš esmės nebedirbote. Ar ši veiklos sritis jūsų nebevilioja?

– Taip susiklostė, kad tuo metu kitų man įdomių pasiūlymų nebuvo, o bet kur eiti nenorėjau. Susitelkiau į kitas veiklos sritis – politiką, verslą, tačiau nuo krepšinio nenutolau iki šiol. Stebiu ir analizuoju labai daug rungtynių ir nemanau, kad esu praradęs darbinę kvalifikaciją. Jei pasitaikytų ambicingas projektas, aš jį svarstyčiau. Taško nesu padėjęs.

– Nepamiršti krepšinio jums padeda veikla Alytaus "Dzūkijos" klube, esate jo Garbės prezidentas. Prieš šį sezoną "Dzūkija" buvo įvardijama absoliučia LKL autsaidere, tačiau alytiškiai startavo taip, kad tapo pretendentais į atkrintamąsias varžybas. Kaip pavyko paneigti kritikų prognozes?

– Kritikai mėgėjai, sporto žurnalistai krepšinį stebi labai paviršutiniškai. Jie mato tik atskirus žaidimo epizodus, galutinį rezultatą ir turnyro lentelę. Retas suvokia, kad rezultatai dažnai neatspindi realios situacijos. Pavyzdžiui, vieną sezoną "Dzūkija" taip pat buvo vadinama vos ne prasčiausia komanda, nors tąsyk net šešis ar septynis mačus pralaimėjo per pratęsimus. O pratęsimai – tai loterija, kurioje sėkmę lemia atsitiktinumas, vienas metimas. Jei tada būtume laimėję keliais pratęsimais daugiau, būtume patekę į atkrintamąsias varžybas ir visi būtų sakę, kad to sezono "Dzūkija" – labai solidi komanda. Tas pat ir šiemet. Turėdami ribotą biudžetą ilgai laukėme, kol rinkoje apsipirks turtingesni klubai ir žaidėjų kainos nukris. Dairėmės konkurentams nereikalingų, nepastebėtų, probleminių krepšininkų. Rezultatą matote patys. Tiesą sakant, pergalių šiemet turėjo būti dar daugiau, bet patys paleidome mums istorinį šansą įveikti "Žalgirį" (alytiškiai pralaimėjo tik po pratęsimo 100:105 – aut. past.).

– Pastaraisiais metais ragavote ir politiko duonos. Vedėte partiją į Seimo rinkimus, ne vienus metus dirbate Alytaus miesto taryboje. Ar nesigailite pasinėręs į šią, daugelio akyse, nešvarią sritį?

– Tikrai nesigailiu. Išbandęs šią veiklą sužinojau daugybę man visiškai naujų, neatrastų dalykų. Ta patirtis davė labai daug. Tikiuosi, kad būtent dėl šio pasirinkimo tapau bent kiek išmintingesnis (šypsosi – aut. past.).