Rimas Kurtinaitis, fanų ir lažybininkų laikytas pagrindiniu kandidatu perimti vairą iš Jono Kazlausko, net nėra LKF vadovų planuose.

Ar tai skandalas? Ar tai kažkas nesąžiningo? Tiesą pasakius, nesuprantu, kodėl kyla tokios mintys.

Taip, trenerio rinkimų procesas kelia klausimų. Keista, kad niekas iš federacijos taip ir nesikalbėjo su R. Kurtinaičiu. Keista, kad Vykdomojo komiteto nariai neturi jokios informacijos, kas kandidatuoja į trenerio postą. Keista, kad po trenerio paskyrimo nenumatyta spaudos konferencija. Keista ir dabartinė tyla iš federacijos vadovų, kai visuomenėje kyla audros dėl J. Kazlausko įpėdinio.

Tačiau man visiškai nekeista, kad rinktinės trenerį renkasi J. Kazlauskas ir Arvydas Sabonis. Kuo skandalinga yra tai, kad J. Kazlauskas, bene tituluočiausias Lietuvos treneris ir šį postą paliekantis žmogus, renkasi, kam perduoti nacionalinės komandos vairą? Negi jis neturi kompetencijos šiam darbui?

Šią situaciją galime palyginti su bet kuria verslo organizacija, iš kurios traukiasi generalinis direktorius. Versle visiškai įprasta, kad pats generalinis direktorius valdybai ar akcininkams pasiūlytų žmogų, kuris jį tose pareigose turėtų pakeisti.

Tai netgi laikoma pačia sveikiausia praktika, ypač, jeigu siūlomas žmogus užaugo toje pačioje organizacijoje ir mokėsi iš pasitraukiančiojo vadovo.

Rinktinės atveju J. Kazlauskas renkasi ne kažką iš asistentų, o žmogų iš kitos organizacijos. Bet jis renkasi pažįstamą, patikrintą žmogų ir tai absoliučiai nėra skandalinga. Netgi, pasikartosiu, tai pati sveikiausia praktika verslo orgzanicijose.

Be to, nereikia galvoti, kad J. Kazlauskas vienas renkasi naująjį strategą. Šiame procese dalyvauja ir LKF prezidentas A. Sabonis, ir rinktinės krepšininkai, ir federacijoje dirbantys treneriai Rolandas Radvila bei Šarūnas Sakalauskas.

„BasketNews.lt“ žiniomis, federacijos vadovai apklausė pagrindinius rinktinės krepšininkus ir paprašė jų savo nuožiūra pateikti trijų trenerių kandidatūras, sureitinguojant juos nuo geriausio iki mažiau gero varianto.

Žaidėjų nuomonė tokiuose rinkimuose nėra ir negali būti lemiama, tačiau federacija į ją įsiklausė. Ir R. Kurtinaitis, „BasketNews.lt“ žiniomis, šioje apklausoje nebuvo favoritas.

„BasketNews.lt“ žiniomis, R. Kurtinaitis nėra favoritas ir A. Saboniui, ilgamečiam jo bičiuliui dar nuo auksinio „Žalgirio“ laikų.

Kodėl R. Kurtinaičio kandidatūra nėra populiari tarp krepšininkų ir federacijos vadovų? Čia, ko gero, yra dvi pagrindinės priežastys:

1. R. Kurtinaitis yra griežtos rankos treneris. Jo komandos dirba daug ir visą dėmesį turi skirti krepšiniui, todėl rinktinės stovyklose greičiausiai neliktų vietos krepšininkų žmonoms, vaikams ir šuniukams. Kai kurie krepšininkai į rinktinės stovyklas atvažiuoja praktiškai be atostogų, todėl liberalus federacijos požiūris į treniruočių derinimą su šeimyniniais reikalais (bent jau stovyklos pradžioje) yra tai, kas imponuoja žaidėjams.

Ar griežta ranka būtų blogai? Galbūt ne. Galbūt kai kurioms rinktinėms to reikia. Tačiau paskutinių kelių metų Lietuvos rinktinės rezultatai rodo, kad buvimas su šeima treniruočių stovyklos metu nėra pats kenksmingiausias dalykas.

2. R. Kurtinaitis dažnai sako tai, ką galvoja. Tai, vėlgi, nėra pati blogiausia savybė ir tokie žmonės yra mėgstami tiek draugų, tiek žiniasklaidos. Tačiau Lietuvos rinktinės trenerio postas reikalauja diplomatijos ir politinio korektiškumo. Vasarą rinktinės treneris Lietuvoje yra svarbesnis žmogus už Premjerą, todėl jis nepriekaištingai turi elgtis ir už aikštės ribų.

Maža to, dabartinė federacija yra itin nepakanti kritikai, o R. Kurtinaitis, tikėtina, neprikąstų liežuvio, jeigu matytų tai, kas jam nepatinka.

Jeigu pirmasis punktas yra aktualesnis krepšininkams, tai antrasis – federacijos valdžiai. Ir šie du punktai nusveria pagrindinį R. Kurtinaičio privalumą – patirtį dirbant aukščiausio lygio krepšinyje. R. Kurtinaičio pasiekimai ir titulai kalba patys už save, tačiau naują trenerį renkantiems žmonėms svarbūs yra ir kiti aspektai.

Federacijos vadovų pasirinkimas su D. Adomaičiu yra drąsus, tačiau logiškas ėjimas. Drąsus dėl to, kad D. Adomaitis neturi patirties dirbant su tokio lygio žaidėjais. Daugiausiai klausimų kelia tai, kaip šis treneris susitvarkytų su ryškiausiomis rinktinės žvaigždėmis. Kita vertus, dabartinėje rinktinėje nėra aikštingų žvaigždžių, su kuriomis reiktų laužytis ragais. 

Šis sprendimas yra logiškas dėl to, kad tai yra itin perspektyvus treneris, savo lygį įrodinėjantis paskutinius kelis metus. D. Adomaitis yra šiuolaikinis treneris, vienas iš tų, kuris nuolat investuoja į save ir žinių gilinimą. Apie jo klasišką elgesį už aikštės ribų net nereikia kalbėti.

D. Adomaičio kandidatūrą A. Sabonis turės „parduoti“ kitiems Vykdomojo komiteto nariams, tačiau iš esmės šis strategas jau praktiškai turi 5 iš 13 balsų.

„A. Sabonio pusėje“ per rinkimus turėtų būti LKF generalinis sekretorius Mindaugas Špokas, viceprezidentas Mindaugas Plūkas, MKL vadovas Martynas Račkauskas ir „Akvilės“ lygos vadovė Rasa Mikaitytė.

Tai reiškia, kad norint turėti daugumą, iš likusių 8 VK narių reiktų bent 2 palenkti į savo pusę. Likusias LKF VK narių vietas užima: Algimantas Stasys Anužis (viceprezidentas), Remigijus Milašius (LKL prezidentas), Remigijus Štaras (NKL prezidentas), Darius Gudelis (RKL prezidentas), Audra Ginelevičienė (LMKL vadovė), Rimantas Cibauskas (LSKL prezidentas), Kęstutis Pilipauskas (Teisėjų asociacijos prezidentas) ir Vydas Gedvilas (LKF trenerių asociacija)

Jeigu reiktų lažintis, spėčiau, kad A. Sabonio argumentai padės surinkti daugumą. 

Taip, galbūt šiems rinkimams trūksta demokratijos, atvirumo ir aiškumo, tačiau tai nėra nesąžiningi rinkimai. Tokia organizacija kaip LKF turi teisę išsirinkti naują trenerį taip, kaip ji nori. Ir esu tikras, kad ji nori geriausio įmanomo varianto.