Pagal naują varžybų sistemą reguliariajame sezone 16 ekipų nebus suskirstytos į grupes, o žais po du mačus tarpusavyje. Neskaitant sportinių trofėjų, varžybų dalyvės už dalyvavimą turnyre pasidalys 30 mln. eurų. Be to, už kiekvieną pergalę reguliariajame sezone komandų laukia papildomos 40 tūkst. eurų premijos. Atkrintamosiose kovose pergalės bus įvertintos dar solidžiau – po 70 tūkst. eurų.

Kad susigrąžintų teisę rungtyniauti su elitiniais klubais Kauno "Žalgiris" nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią, kurio lemtinga atkarpa tapo įspūdingas pasirodymas 1997–1998-ųjų sezoną. Tąsyk legionierių loterijoje ištraukę laimingą bilietą – amerikietį Ennisą Whatley, Jono Kazlausko vedami kauniečiai nužygiavo iki pat Raymundo Saportos taurės finalo. Jame žalgiriečiai nepaliko vilčių Milano "Stefanel" komandai – 82:67.

Tiesa, bene reikšmingesnis laimėjimas buvo pasiektas dar ketvirtfinalyje, kai dvi pergalės (78:65 Kaune ir 59:54 Belgrade) prieš "Beobanka" garantavo vietą kito sezono Eurolygoje. Vėliau pusfinalyje Kauno klubas įveikė (96:74 namie ir 63:77 išvykoje) Saratovo "Avtodor" su Gintaru Einikiu ir Dariumi Lukminu barjerą, o darbą baigė grįžę į Belgradą ir patiesę Milano krepšininkus.

Europos taurės laimėtojais tapo E.Whatley, Saulius Štombergas, Franjo Arapovičius, Dainius Adomaitis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Virginijus Praškevičius, Kęstutis Šeštokas, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Darius Sirtautas ir Tauras Stumbrys. Vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas, asistentas Algirdas Brazys.

Su A.Braziu "Kauno diena" prisiminė istorinį "Žalgirio" žygį.

– Kokią reikšmę jūsų pasiekimų lentynoje užima 1998-aisiais iškovotas kelialapis į Eurolygą?

– Kaip žaidėjui man buvo fantastinis jausmas trejus metus iš eilės iškovoti SSRS čempionato auksą. Žinoma, tuo metu buvo labai svarbi ir Tarpkontinentinė W.Joneso taurė.

Vis dėlto ta atmosfera, kai mus, grįžusius iš Belgrado po R.Saportos taurės ketvirtfinalio, Karmėlavos oro uoste pasitiko minia žmonių, buvo neįtikima. Juk turnyrine prasme tada dar nieko nebuvome pasiekę, tik patekome į varžybų pusfinalį. Tačiau kauniečių nuotaikos aiškiai parodė – laimėjome svarbiausią Eurolygos kelialapį, apie kurį miestas svajojo ne vienus metus.

– Ar sutinkate, kad patekus į Eurolygą buvo perrašyta klubo istorija?

– Žiūrint iš metų perspektyvos, taip ir buvo. Grįžome ten, kur buvome daug metų iki tol (kauniečiai ilgai žaidė Europos čempionų taurės turnyre). O sugrįžę daugiau iš šio turnyro nebeiškritome.

– Kelias į Eurolygą buvo dramatiškas, nes sezoną prieš tai – 1997-aisiais rankose jau laikėte kelialapį, kai paskutinėmis sekundėmis jo netekote per aštuntfinalio akistatą Kaune su Paryžiaus "Racing" ekipa. Ar ta skaudi klaida jus motyvavo papildomai?

– Tada suklupome labai apmaudžiai. Rungtynės sausakimšoje halėje, atsakomybė milžiniška, atmosfera verda, tačiau viską laikėme savo rankose. Per paskutinę ataką galėjome leisti jiems įmesti, bet tik ne tritaškį. Atsimenu, kad pabaigoje kilo kažkoks chaosas, sirgaliai įmetė į aikštę butelį, mačas buvo sustabdytas. Per tą sumaištį mes, treneriai, nesugebėjome paprašyti minutės pertraukėlės ir priminti, kad negalime praleisti tritaškio. Kaip tyčia tą tolimą metimą praleidome. Ir tada Eurolyga nuplaukė. Buvo žiauri tarptautinio sezono pabaiga, o juk visi metai mums nebuvo blogi... Užtat smagu, kad iš tos klaidos pasimokėme. Gal be to nokauto nebūtų ir 1998-ųjų triumfo.

– Nedaug trūko, kad ir antrasis jūsų bandymas 1998-aisiais būtų pasibaigęs aštuntfinalyje, dar iki istorinės akistatos su Belgrado "Beobanka". Tąsyk mūšyje su Bursos "Tofaš" išgelbėjo E.Whatley. Kokią įtaką "Žalgirio" triumfui turėjo šis įžaidėjas iš JAV?

– Gal daugeliui pasirodys keista, tačiau, mano nuomone, E.Whatley vienareikšmiškai buvo geriausias visų laikų "Žalgirio" legionierius, o jų, patikėkite, mačiau labai daug. Žinoma, daug kas sako, kad niekas neprilygsta Tyusui Edney ar Anthony Bowie, kitą sezoną, 1999-aisiais, atvedusiems "Žalgirį" į Eurolygos viršūnę, tačiau man didesnį įspūdį paliko Ennisas. Iki jo atvykimo aš neįsivaizdavau, kad tokių legionierių iš viso būna. Kaune jis pasirodė jau perėjęs ugnį ir vandenį. Amerikietis turėjo gerą karjerą NBA lygoje, bet vėliau įklimpo į alkoholio, narkotikų liūną. Tik žmona jam padėjo išsikapstyti iš to dugno. Galima sakyti, kad į Lietuvą jis atvažiavo galutinai sugrįžti į normalų gyvenimą. Ta jo didžiulė patirtis ir visiškas atsidavimas darbui tapo pavyzdžiu visiems žalgiriečiams.

– Kur labiau: aikštėje ar už jos ribų išsiskyrė E.Whatley?

– Aikštėje jis vykdydavo tai, ko paprašydavome. Pasakydavome, kad reikia įmesti, jis prasibraudavo pro kelis varžovus ir įmesdavo lemiamus taškus. Visi atsimena, kaip jis su "Tofaš" persivarė per visą aikštę, išvartė pakeliui pasitaikiusius turkus ir pataikė tolimą tritaškį. Panašiai buvo ir su "Beobanka", kai į Belgradą nuvykome turėdami 13 taškų persvarą, bet serbai sugebėjo atsitiesti ir jau galėjo pabėgti. Tada būtent Ennisas mus traukė sunkiausiais momentais.

Jei reikėdavo įžaisti derinį ir atlikti perdavimą, amerikietis be problemų tai padarydavo. Jei nurodydavome uždengti kažkurį priešininką, Ennisas jį visiškai neutralizuodavo, paleisdavo beveik tuščią.

Už aikštės ribų… Tarkime, jis anksti atvažiuodavo į treniruotę, automobilyje laukdavo komandos draugų ir skaitydavo Bibliją (interviu autoriui pats amerikietis yra pasakojęs, kad gyvendamas Kaune skaitydavo pamokslus priklausomybės problemų turintiems tikintiesiems – aut. past.). Savo gyvenimiška pozicija jis darė įspūdį ne tik žaidėjams, bet ir mums, treneriams. Išsilavinęs, aukšto intelekto, daug pasiekęs, bet drauge santūrus ir paprastas.

– Greta E.Whatley žibėjo savotiška jo priešingybė Franjo Arapovičius. Pamenu, kaip aukštaūgis iš Kroatijos vieno mano interviu metu nė kiek nesidrovėdamas traukė vieną cigaretę po kitos. Kaip pavyko šį bohemiško būdo veteraną paversti vienu patikimiausiu "Žalgirio" žaidėju?

– Franjo atsidavimas "Žalgiriui" buvo fenomenalus. O juk jis visą karjerą buvo mūsų principinis priešas. Atstovaudamas Zagrebo "Cibona" Pranas visokiais, kartais ir ne visai garbingais, būdais bandė mums įgelti, mėgino supančioti Arvydą Sabonį. Iš pradžių mums buvo neįtikėtina, kad Franjo perėjo į mūsų stovyklą. Greitai jis tapo savotiška "Žalgirio" komandos dvasia. Linksmas, atviras, vienas lyderių drabužinėje. Tačiau ir aikštėje jis buvo geras. Pamenu, kai reikėjo, jis žaidė ir lūžusia ranka. Uždėjo įtvarą ir žengė į aikštę.

– Aptarėme legionierius, o kiek prie triumfo prisidėjo vietiniai žaidėjai?

– Be jų tos pergalės būtų neįmanomos. Buvome surinkę būrį perspektyvių krepšininkų, kurie jau ne pirmus metus žaidė drauge, buvo subrendę rimtiems pasiekimams. "Žalgirio" branduolį sudarė Lietuvos rinktinės nariai – Saulius Štombergas, Dainius Adomaitis ir kiti. Vadinasi, jų meistriškumas jau buvo pasiekęs labai aukštą lygį. Tai dar sykį buvo įrodyta kitą sezoną, kai likę dauguma lietuvių ir prisidėję puikūs legionieriai įspūdingai laimėjo Eurolygą.

– Jums, kaip treneriui, turbūt nelengva buvo dirbti duetu su Jonu Kazlausku?

– Atvirkščiai, su Jonu dirbti buvo labai lengva. Apie jo kvalifikaciją daug kalbėti neverta. Jau tuo metu jis du sezonus iš eilės – ir Europos taurėje, ir Eurolygoje, buvo renkamas geriausiu Senojo žemyno treneriu. Man atrodo, kad toks atvejis Europoje labai retas, jei ne vienintelis. Kalbant apie mūsų bendrą darbą, vėliau buvo bandymų žiniasklaidoje ieškoti kažkokių kabliukų, tačiau mes jokių problemų neturėjome. Jonas – tikras matematikas, labai aiškiai formuluodavo užduotis, sudėliodavo strategijas, vadovaudavo komandai, o aš darydavau likusį, iš šalies nelabai matomą darbą, kurio taip pat netrūko. Šis gražus mūsų visų, turiu omenyje ir klubo vadovus bei administraciją, bendradarbiavimas truko iki mūsų skambių pergalių. Vėliau galbūt neatlaikėme išbandymo šlove. Čia kalbu apie klubo savininkus, rėmėjus. Jei mums nebūtų pritrūkę vienybės, "Žalgiris" galėjo dar ilgai dominuoti Europoje. Vis dėlto džiaugiuosi, kad man teko būti tų istorinių pergalių dalimi ir tikiu, jog dabartiniai žalgiriečiai eina tinkamu keliu, kad pakartotų tuos skambius laimėjimus.