Švenčia santūriai

"Kai man buvo trisdešimt ar keturiasdešimt, dar laukdavau gimtadienių. Kitokia buvo atmosfera, o ir švęsdavome atitinkamai... Dabar jau viskas nurimę, baigėsi sportas, tai ir dėmesio – mažiau. Užtenka, kad kas paskambina, telefonu pasveikina, ir gerai", – pokalbį su "Kauno diena" pradėjo M.Paulauskas.

Likimas jam lėmė gimti ne pačiais ramiausiais laikais – 1945-ųjų kovo 19-ąją, dar vykstant Antrajam pasauliniam karui. Modestas pasaulį išvydo šeimai evakuojantis iš pavojaus zonos, pakeliui į Kretingą, vežime. Tada turbūt niekas net nesapnavo, kad šis žemaitis taps pirmąja itin ryškia Europos krepšinio žvaigžde iš Lietuvos.

1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas, dukart pasaulio ir keturiskart Europos čempionas, jauniausias visų laikų Europos pirmenybių naudingiausias (MVP) žaidėjas. Tai tik keli iš gausybės buvusio žalgiriečio, ilgamečio Lietuvos rinktinės žaidėjo titulų.

M.Paulauskas net septynis kartus – daugiau nei bet kuris kitas šalies atletas – buvo pripažintas geriausiu Lietuvos metų sportininku.

Bendražygių mažėja

Trenerio karjera ir pedagoginis darbas didžiuosiuose Kauno universitetuose ir to pripažinimas – Lietuvos sporto universiteto (LSU) garbės daktaro vardas. Iki šiol jau daugiau nei dešimtmetį trunkanti veikla prie "Žalgirio" garbės klubo vairo.

Paklaustas, kurie pažįstami – krepšinio pasaulio ar kitų sričių – labiau prisimena jo gimtadienius, M.Paulauskas suabejojo.

"Turbūt dauguma – panašiai. Yra buvę krepšinio bendražygiai, bet yra ir draugų, su kuriais suvedė gyvenimas", – pasakojo jis.

Buvę žalgiriečiai Anatolijus Čupkovas, Gediminas Budnikas, Romualdas Venzbergas – šiuos vyrus kaip artimiausius krepšinio pasaulio bičiulius įvardijo jubiliatas.

"Tai žmonės, su kuriais krepšinio aikštėje petys petin kovojome daugiau nei dešimtmetį. Nuo tų laikų esame įpratę, kad visa komanda susirinkdavome į gimtadienius. Tiesa, dabar mūsų ne tiek daug ir belikę", – kalbėjo M.Paulauskas.

Sodyboje veiklos netrūksta

75-ąjį jubiliejų M.Paulauskas pasitiko savo laimės užutėkyje – sodyboje Slavikuose. Ten krepšininkas su žmona Janina, kaip ir kasmet po žiemos, atšilus orams, persikėlė iš buto Šakiuose.

"Žmonos tėviškė – vos 20 km nuo Šakių. Šiemet orai palankūs, tai tik išlindus saulutei persikėlėme čia. Mažas bažnytkaimis, prie pat – Šešupė, gamta. Kas gali būti geriau per gimtadienį?" – sakė pašnekovas.

Šventės išvakarėse sodyboje M.Paulauskas nesėdėjo rankų sudėjęs. Jau dairėsi į sparčiai besikalančią veją, kurią netrukus reikės pjauti.

"Išeinu į kiemą ir, žiūrėk, jau randu veiklos. Va, pievoje kurmiarausį pamatau, čiumpu grėblį ir sustumdau. Taip ir krutu, kol sveikata leidžia", – pasakojo jis.

Tiesa, nors ir gyvena prie upės, olimpinis čempionas meškerės į rankas neima.

"Sako, kad žvejyba – raminanti veikla. Tačiau mano nervų sistema tokia, kad žvejodamas tik susierzinu. Lauki, lauki tos žuvies, o ji nekimba. Gal ir mažai jų likę šiais laikais, išnaikinta... Žodžiu, dabar jau nežvejoju", – šypsojosi jubiliatas.

Tradicijas tęsia sūnus

Sodyboje M.Paulauskui padeda sūnus. Modestas Paulauskas jaunesnysis seka tėvo pėdomis. 24-erių metų krepšininkas ilgą laiką meistriškumo paslapčių mokėsi "Žalgirio" klubo sistemoje.

Perspektyvus jaunuolis iki 2016-ųjų atstovavo žalgiriečių dublerių ekipai Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionate. Vėliau trumpai bandė laimę žemesnėje Ispanijos lygoje, Vokietijoje, po to – vėl NKL, vilkėjo "Palangos" klubo marškinėlius. Pernai puolėjas grūdinosi Italijos 4-ojoje lygoje, Taranto "Santa Rita" klube. Šį sezoną jis pradėjo Latvijos–Estijos bendroje lygoje, "Jūrmala" ekipoje, o neseniai vėl persikėlė į NKL pirmenybes, "Šilutės" komandą.

Šįsyk į Lietuvą M.Paulauskas jaunesnysis sugrįžo pastebimai sustiprėjęs, kur kas atletiškesnis. Vasario pabaigoje per mačą gimtuosiuose Šakiuose, kaudamasis su patyrusiais "Vyčio" aukštaūgiais broliais Darjušu ir Kšyštofu Lavrinovičiais, dvylika kartų atkovojo kamuolį. Kovo 12-ąją per akistatą su Klaipėdos "Neptūnu-Akvaservis" taikliarankis puolėjas pasiekė savo rezultatyvumo rekordą – surinko 13 taškų ir 18 naudingumo balų. Deja, šios rungtynės buvo paskutinės šį sezoną, nes dėl koronaviruso grėsmės NKL nutraukė čempionatą.

"Pastaruoju metu sūnus buvo pasiekęs gerą sportinę formą. Iš užsienio jis grįžo sutvirtėjęs ir netgi dar centimetrą ūgtelėjęs. Dabar jo ūgis – 211 cm, – pasakojo M.Paulauskas. – Modestas vėlesnio brendimo, dar ne taip seniai buvo mano ūgio – nosimis baksnodavomės. Tad iki šiol jam buvo sunku atskleisti savo tikrąsias galimybes, pasinaudoti fiziniais duomenimis, varžovai apstumdydavo. Tačiau atėjo branda, todėl ir jo perspektyvos neblogos."

Išbandymų užteko

Dėl koronaviruso protrūkio ir tolesnės plitimo grėsmės turnyrus sustabdė arba visiškai nutraukė beveik visos nacionalinės krepšinio lygos Europoje ir už Atlanto. Eurolyga ir NBA dar laukia galutinio verdikto, svarstydamos galimybę varžybas pratęsti gegužę ar birželį.

Paklaustas, ar per savo ilgą karjerą buvo susidūręs su panašiomis situacijomis, M.Paulauskas susimąstė.

"Tokio totalaus atvejo, kaip šis, neatsimenu, tačiau ekstremalių situacijų buvo. Pamenu, kaip vos nežlugo Miuncheno olimpinės žaidynės. Joms vykstant, teroristai olimpiniame kaimelyje užgrobė Izraelio sportininkų delegaciją, vienuolika sportininkų nužudė. Tada kilo didelis sąmyšis, pasigirdo karštligiškų raginimų nutraukti žaidynes. Tačiau dalyviai susirinko olimpiniame stadione ir nusprendė, kad pagerbiant žuvusiuosius, žaidynes kaip tik reikia tęsti ir deramai užbaigti", – prisiminė M.Paulauskas.

Būtent Miunchene M.Paulauskas pasiekė didžiausią karjeros pergalę: būdamas SSRS rinktinės kapitonu jis dramatiškame finale padėjo sensacingai patiesti galingą JAV rinktinę ir pasipuošė auksu.

Skambių pergalių buvo ir vėliau – iškovoti pasaulio, Europos pirmenybių medaliai.

Jaučiasi reikalingas

Dar 1971-aisiais įgijęs kūno kultūros dėstytojo kvalifikaciją M.Paulauskas daugiau du dešimtmečius žinias ir sportinius įgūdžius perteikė Kauno technologijos universiteto studentams, buvo Kūno kultūros katedros docentas.

Dirbdamas treneriu M.Paulauskas bendradarbiavo su LSU dėstytojais ir mokslininkais, skaitė paskaitas, vedė seminarus, dalijosi treniruočių ir varžybų patirtimi, vadovavo studentų praktikai. Dabar talkina rengiant sporto edukologijos magistrus.

Vis dėlto didžiausią vietą jo širdyje iki šiol užima "Žalgiris". Ne veltui Modė – dažnas svečias "Žalgirio" arenoje, kurioje iškelti jo 5-uoju numeriu pažymėti marškinėliai. Nors ir būdamas solidaus amžiaus M.Paulauskas talkina klubui dirbant su sirgaliais ir rėmėjais. Jis daugiau nei dešimtmetį – "Žalgirio" garbės klubo prezidentas.

"Esu dėkingas "Žalgiriui", kad vis dar esu jiems reikalingas, dar turiu veiklos su klubo gerbėjais. Man suteikta galimybė su šeima apsilankyti Eurolygos ir LKL varžybose, tad tikrai nenuobodžiauju", – dėstė M.Paulauskas.

Paklaustas, ko jubiliejaus proga palinkėtų sau ir savo mylimam klubui, M.Paulauskas atsakė nedvejodamas: "Mačiau, neseniai žalgiriečiai paskelbė pažadą, kad po šios priverstinos pauzės, kurią lėmė pandemija, jie grįš dar geresni. Man patinka posakis: kai mus muša, mes stiprėjame. Linkiu, kad per visus išbandymus mes visi, ne vien žalgiriečiai, nesubliūkštume, liktume tvirti, sveiki ir, pasimokę iš šios gyvenimo patirties, taptume dar stipresni."