„Teisėjavimo kokybė Lietuvoje tikrai yra gera, bet turime pasirūpinti ir kiekybe“, – pabrėžė Juozas Barkauskas.

34-erių FIBA kategorijos arbitras drauge su Eurolygos teisėju Gyčiu Viliumi nutarė papildyti Lietuvos krepšinio piramidę teisėjų ugdymo akademija.

Kitą savaitę startuosiantis projektas sulaukė ir FIBA rungtynių komisaro, praeityje žinomo šalies arbitro Kęstučio Pilipausko palaikymo. LKF teisėjų asociacijos prezidentas sutiko tapti akademijos globėju. Ateityje planuojama, kad prie veiklos prisidės ir daugiau teisėjų profesionalų.

Dukart per savaitę bus rengiami teoriniai ir praktiniai užsiėmimai.

Anot J.Barkausko, pirmas susitikimas su jaunimu vyks jau spalio 17-ąją 17.30 val. Pašilės gatvėje Kaune įsikūrusioje „Žalgirio“ krepšinio akademijoje. Negalėsiantys atvykti pirmadienį, turės galimybę tai padaryti penktadienį arba pasiteirauti detalesnės informacijos e.paštu [email protected].

– Kaip kilo idėja įsteigti teisėjų akademiją? Kas joje mokysis? – pasiteiravome J.Barkausko.

– Su kolega G.Viliumi organizuodavome tobulinimosi stovyklas jau dirbantiems arbitrams. Pamažu pribrendo idėja pritraukti naujokų. Manome, kad, pavyzdžiui, jaunieji krepšininkai yra labai tinkamas resursas papildyti teisėjų gretas. Yra tikrai nemažai vaikinų ir merginų, kurie netaps profesionaliais žaidėjais, bet savo žinias gali pritaikyti kitose su krepšiniu susijusiose srityse. Nesiorientuojame į konkretų amžių, nes jei yra noro ir gabumų, galima per pusmetį įgyti tiek žinių, kiek kitam prireiks dvejų ar trejų metų. Laukiame kandidatų iš visos Lietuvos.

– Kokia jaunų teisėjų situacija mūsų šalyje?

– Jų yra, tačiau poreikis dar didesnis. Regioninėse, miestų lygose, moksleivių čempionatuose teisėjų trūksta. Atlygis už darbą nedidelis, o atsakomybė ir spaudimas – nemažas. Yra ne vienas atvejis, kai jaunimas pabando teisėjauti, pavyzdžiui, moksleivių varžybose, bet susiduria su tėvų ar kitų sirgalių spaudimu, komandų atstovų nepasitenkinimu, todėl po kelių mėnesių numoja ranka.

Mūsų tikslas – paruošti jaunimą pirmiesiems žingsniams ir padėti pradiniame etape. Kalbu apie teorinį ir praktinį profesinių žinių bagažą, apie psichologinį rengimą, taip pat daugelį kitų aspektų.

Juozas Barkauskas/LKL nuotr.

– FIBA varžybose ir net NBA vis drąsiau jaučiasi dailiosios lyties atstovės. Ar mūsų šalyje moterys taip pat įsitvirtina šioje veikloje?

– Jų daugėja ir kiekybės, ir kokybės atžvilgiu. Dabar siekti teisėjos karjeros merginoms yra labai palankus metas, nes konkurencija kur kas mažesnė, o kvotų gauti tarptautinę kategoriją yra gana daug. Tad perspektyvos labai šviesios, reikia tik noro.

– Jūs teisėjaujate jau daugiau kaip dešimtmetį. Kaip tapote arbitru, ar lengvi buvo pirmieji žingsniai?

– Ilgai lankiau treniruotes Valdemaro Chomičiaus krepšinio mokykloje. Būdamas šešiolikos metų supratau, kad didelių aukštumų turbūt nepasieksiu, bet krepšinis mane traukė. Buvusio FIBA arbitro Raimundo Barausko teisėjų mokykloje paėmiau į rankas švilpuką. Sekėsi gerai, per pusmetį perpratau esminius momentus ir pradėjau teisėjauti rungtynėse. Kai suėjo devyniolika metų, debiutavau Regionų lygoje, dar po metų – Nacionalinėje krepšinio lygoje. 25-erių pasiekiau LKL čempionatą, o tarptautinę kategoriją gavau dar nesulaukęs 30-ies. Šį sezoną teisėjauju FIBA Europos taurės turnyre, taip pat teko dirbti ir moterų Eurolygoje. Pagal taisykles, FIBA kategoriją galima turėti iki 50 metų, bet išimtiniais atvejais ji pratęsiama. Tad tikiuosi dar ne vienus metus padirbėti aukščiausiu lygiu.

– Į kuriuos kolegas lygiavotės, gal turėjote savo idealą?

– Vieno autoriteto nebuvo, mokausi iš daugelio. Galima kažko pasimokyti iš aukšto lygio arbitrų, tačiau ir žemesniu lygiu yra naudingų pavyzdžių. Kita vertus, vis tiek reikia susikurti savo teisėjavimo stilių, nesolidu aklai kopijuoti svetimus gestus, manierą. Tai atrodys nenatūraliai ir pats jausiesi nekomfortiškai.

– Kurios rungtynės jums įsiminė labiausiai?

– Į atmintį nugula kiekvienas pirmas mačas patekus į aukštesnį lygį, bet labiausiai įstrigo „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ akistata Kaune. Tai buvo reguliariojo sezono rungtynės, bet sausakimšos arenos stogas tiesiog kilnojosi nuo emocijų. Buvo nelengva su tuo tvarkytis, bet ir labai įdomu.

Reikia susikurti savo teisėjavimo stilių, nesolidu aklai kopijuoti svetimus gestus, manierą.

– Pastaruoju metu Europos ar pasaulio čempionatuose kyla nepasitenkinimo teisėjavimo lygiu. Tačiau Lietuvos teisėjai sulaukia gerų atsiliepimų. Kaip jums ir kolegoms pavyksta išlaikyti aukštai pakeltą kartelę?

– Iš tiesų Lietuvos teisėjai dirba visuose elitiniuose turnyruose. Vien vyrų Eurolygoje švilpia keturi mūsų arbitrai, dar didelis būrys šiemet aptarnauja FIBA klubų turnyrus. Išsikovoti tokias pozicijas ir pripažinimą mums padeda ir tai, kad lietuviai visuomet pasižymėjo itin geru krepšinio išmanymu – ne tik teisėjai, bet ir sirgaliai.

– Išmanymas pasireiškia ir aistruolių kritika, toli gražu ne visada pagrįsta, teisėjams. Kaip su tuo tvarkotės?

– Sirgaliai labai retai pastebi ir pagiria gerai dirbančius teisėjus. Tačiau, jei kažkas sykį suklydo, apie tai kalba visi. Svarbu suprasti, kad visiems pasitaiko klaidų. Jas reikia išanalizuoti ir padaryti tinkamas išvadas, tačiau ilgai savęs graužti neverta. Jei nuolat galvosi, ką padarei ne taip, sudegsi psichologiškai.

– Teisėjavimas – ne vien kritika ir kiti trūkumai. Kokie yra profesionalaus arbitro profesijos pranašumai?

– Pirmiausia, neblogas atlygis už darbą. Taip pat – užsienio kelionės, geros gyvenimo sąlygos. Ne mažiau svarbu ir užmegztos krepšinio pažintys, kontaktai, kurie kartais labai praverčia. Bendraujame su daugybe krepšinio pasaulio žmonių, rėmėjų, sirgalių. Taip plečiasi ir draugų ratas.