– Jūsų profesionali krepšininko karjera tęsėsi 13 metų, per kuriuos pasiekėte ir svarbių tarptautinio lygio apdovanojimų. Kuo jus sužavėjo krepšinis ir kodėl nusprendėte užsiimti šiuo sportu?

– Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje užsiiminėjau plaukimu. Krepšiniu susidomėjau turbūt kaip ir dauguma devintojo dešimtmečio Lietuvos krepšinio gerbėjų, stebėdamas Kauno „Žalgirio“ rungtynes Sovietų Sąjungos vyrų krepšinio čempionatuose. Krepšinio žavesys, komandos laimėtos pergalės, tų laikų krepšininkų rezultatai ne tik džiugino, bet ir davė impulsą man bei mano kartos krepšininkams užsiimti šia sporto šaka.

Dirbti mėgstamą darbą yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

– Kaip dabar įvertintumėte savo, kaip krepšininko, karjerą?

– Esu patenkintas tiek krepšininko, tiek krepšinio trenerio karjera. Buvo ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, bet daugeliu atvejų mane lydėjo sėkmė. Manau, jog nedaug ką pakeisčiau, jei turėčiau galimybę pakartoti savo karjerą.

– Nors ilgus metus dirbote užsienyje, jūsų manymu, kaip kinta krepšinio kultūra ir sąlygos Lietuvoje?

– Lietuvos krepšinis man asocijuojasi su rinktinės žaidimu vasarą ir LKL vyrų lyga. Tai prestižiškiausios, labiausiai žiūrimos krepšinio varžybos šalyje. Pradėjęs treniruoti „Lietuvos rytą“ aktyviai įsitraukiau į šalies krepšinį. Prieš keletą metų prisidėjau prie vyrų krepšinio klubo Alytuje atkūrimo – pradėjęs nuo Nacionalinės krepšinio lygos, šiandien klubas žaidžia LKL.

Džiugu, jog atėjus naujam LKL prezidentui lyga tapo stipresnė. Tam įtakos turėjo ir ekonominė krizė Europoje, dėl kurios LKL tapo pajėgia finansine prasme konkuruoti su kitomis Europos valstybių krepšinio lygomis. Mes galime įsigyti pajėgių krepšininkų, jaučiama trenerių stabilizacija, kryptingas darbas. Manau, jog susidomėjimas krepšiniu taip pat auga.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Krepšinio trenerio darbas yra atsakingas, ypač Lietuvoje, kur krepšinis yra labai stebimas, analizuojamas, kritikuojamas. Tačiau visa tai motyvuoja, priverčia nestovėti vietoje, domėtis ir dirbti.

– Ką jums suteikia trenerio darbas, kas jame – sunkiausia?

– Krepšinis yra mano gyvenimo būdo dalis, mano aistra ir pomėgis, todėl dirbdamas realizuoju save. Manau, jog dirbti mėgstamą darbą yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Kiekviename krepšinio klube tiek žaidžiant krepšinį, tiek treniruojant komandą turi įrodyti profesionalumą, žinias, sugebėjimus. Skirtingų valstybių klubai turi savas taisykles, todėl reikia mokėti reaguoti ir sugebėti atitinkamai elgtis.

Krepšinio trenerio darbas yra atsakingas, ypač Lietuvoje, kur krepšinis yra labai stebimas, analizuojamas, kritikuojamas. Tačiau visa tai motyvuoja, priverčia nestovėti vietoje, domėtis ir dirbti. Žinoma, šiame darbe yra milžiniškas psichologinis, moralinis ir fizinis krūvis, atsakomybė gali slėgti, todėl reikia išmokti skirti laiko ir poilsiui.

– Ar pavyksta atrasti vidinį balansą, derinti poilsio, sveikos mitybos režimą?

– Sportas, buvimas su šeima, vaikais, bendravimas su draugais yra paprasti, tačiau daug malonumo gyvenime suteikiantys dalykai. Kasdien, ypač važinėdamas automobiliu, mėgstu klausytis įvairių žanrų muzikos. Stengiuosi aplankyti Lietuvoje vykstančius mėgstamų muzikos atlikėjų koncertus. Labai patiko pastarieji matyti – „Def Leppard“, Eros Ramazzotti – pasirodymai.

Stengiuosi kasdien sportuoti, skiriu laiko ir sveikai mitybai. Nors maistui jaučiu silpnybę, stengiuosi tai kontroliuoti ir laikytis sveikos mitybos principų.

– Akivaizdu, jog krepšinis užima didžiąją dalį jūsų laiko. Ar lieka jo kitoms veikloms?

– Šiandien krepšinis yra svarbiausias prioritetas, užimantis didžiąją laiko dalį. Tačiau taip pat dirbu su visuomeniniais projektais, esu Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdyboje, priklausau Alytaus miesto savivaldybei. Kalbant apie asmeninius tikslus, stengiuosi išlaikyti fizinę ir sportinę formą, psichologinę būklę. Nieko man ypatingo nereikia. Visada sakau, jog svarbiausia, kad nebūtų blogiau, ir to užtenka.