„Noriu gerai pasiruošti sezonui. Visi suprantame, kad tos septynios dienos gerokai išmuštų iš vėžių. Atvykus į rinktinę rungtynėms ruoštumėmės pamėtydami į krepšį ir atlikdami lengvus pratimus, kurie rengiantis artėjančiam sezonui nieko gero neduotų“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Mačiulis.

Nacionalinės komandos marškinėlius visuomet su malonumu vilkintis kaunietis tokį sprendimą priėmė ir dėl nelengvos praėjusio sezono pabaigos. Kovo mėnesį Mačiulis dėl pernelyg nedidelio minučių aikštėje skaičiaus pasiprašė skyrybų su Madrido „Real“ klubu ir sezoną baigė Krasnorado „Lokomotiv“ ekipoje.

Vasarą kontraktą su Atėnų AEK klubu sudaręs lietuvis vėl ima mėgautis krepšinio skoniu. Lietuvos rinktinės puolėjas sėkmingai įsilieja į naują komandą ir tampa aiškiu jos lyderiu.

Ikisezoninėse rungtynėse puolėjas bent jau kol kas yra svarbiausia AEK klubo figūra. Trijuose iš keturių draugiškų mačų Mačiulis buvo rezultatyviausias AEK žaidėjas, o stebint jo veiksmus aikštėje ir šalia jos nebuvo galima suabejoti lietuvio autoritetu. Mačiulio naujame klube pilna visur – tiek aikštėje, duodant patarimus komandos draugams, tiek ant atsarginių žaidėjų suolelio, reaguojant į situacijas aikštėje.

Pastarąjį dešimtmetį Graikijos milžinų šešėlyje tūnojęs AEK klubas praėjusį sezoną susigrąžino šlovę – iškovojo šalies taurę bei laimėjo FIBA Čempionų lygos turnyrą. Šiemet iš sustiprėjusios komandos taip pat tikimasi nemažai, bet pagrindiniai konkurentai – „Panathinaikos“ bei „Olympiakos“ klubai po praėjusių metų nesėkmių į AEK žvelgs dar rimčiau.

Kipro sostinėje Nikosijoje AEK šį savaitgalį sėkmingai kovojo su Eurolygos komandomis – įveikė „Panathinaikos“, Maskvos srities „Chimki“ ir Tel Avivo „Maccabi“ bei iškovojo draugiško turnyro trofėjų. Mačiulis buvo pastebimas savo naujoje komandoje – per trejas rungtynes vidutiniškai rinko po 14 taškų.

– Jonai, stebint Jūsų paties žaidimą atrodo, kad vėl mėgaujatės krepšiniu. Ar taip ir jaučiatės? – „BasketNews.lt“ žurnalistas paklausė Mačiulio.

– Taip. Iš tikrųjų turėjau labai geras atostogas, nuo krepšinio pailsėjau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Norėjau kuo geriau pradėti sezoną – gerai fiziškai pasiruošęs, kad kuo geriau įsiliečiau į komandą. Ji yra nauja, man nepažįstama. Norėjau kuo geriau prie jos prisitaikyti. Kol kas viskas eina pagal planą.

– Tokių lemiamų metimų, kokius pataikėte rungtynėse su „Panathinaikos“, taip pat pasiilgote?

– Žinote, čia draugiškos varžybos, visi atsipalaidavę. Metei – pataikei, neįmetei – nieko nebūtų. Ne dėl kažko svarbaus žaidžiame. Draugiškos varžybos nieko nelemia, tad tokių metimų nesureikšminu. Tai dar ne reguliarusis sezonas. Aišku, smagu prisiminti tą jausmą. Smagu išmesti, smagu turėti komandos draugų pasitikėjimą.

– Vasarą pasikeitė nemažai AEK krepšininkų. Kaip sekasi įsilieti į naują komandą?

– Atrodo, kad viskas gerai. Pagrindiniai žaidėjai išliko tie patys. Labai svarbu, kad liko tie, apie kuriuos galima burti komandą. Kapitonas (Dušanas Šakota, – Red.) liko, pagrindinis įžaidėjas – taip pat. Viskas labai gerai. Keli krepšininkai man gerai pažįstami iš anksčiau – „Panathinaikos“ komandoje pirmąjį sezoną yra tekę rungtyniauti su Vassiliu Xanthopoulos ir Chariu Giannopoulos.

– Kokį vaidmenį Jums yra numatęs treneris Luca Banchi?

– Nežinau, čia jau reikėtų klausti jo paties. Matosi, kad treneris vis dar eksperimentuoja. Kartais rungtynes pradedu starto penkete, kartais – nuo suolo. Kokio nors išskirtinio vaidmens tikrai neprašau, man to nereikia. Prisitaikysiu prie trenerio sistemos. Svarbu, kad minutes leisčiau aikštelėje, o ne ant suolo, kaip buvo pastaruosius kelerius metus.

Š****, atsiprašant, ši sistema ir visi tai supranta. Tai nėra futbolas, kur chebra susėda į privačius lėktuvus, suskraido ir taip toliau.

– Praėjusį sezoną AEK klubas laimėjo Čempionų lygos turnyrą ir Graikijos taurę. Šiemet klubo vadovai nuleisti kartelės žemyn turbūt nenorėtų?

– Visi dar gyvena džiugiomis praėjusio sezono nuotaikomis, bet tai – natūralu. Sezonas buvo labai sėkmingas, komanda po ilgos pertraukos iškovojo trofėjus. Aišku visi kalba, kad šį sezoną reikėtų tai pakartoti, o galbūt net paimti vadinamą „Triple Crown“ (Triguba karūna – Čempionų lygos, Graikijos čempionato ir Graikijos taurės titulai, – Red.), bet turime suprasti prieš kokias komandas žaidžiame. Praėjusiais metais mums kažkiek pasisekė nugalėti traumų praretintą „Panathinaikos“, Pirėjo „Olympiakos“ komanda sezonui baigiantis taip pat nebuvo pačios geriausios sportinės formos. Dabar, kai išeisime žaisti prieš šias komandas, jos visiškai kitaip nusiteiks rungtynėms. Penktadienį „Panathinaikos“ komandą įveikėme, kai ji buvo ne visos sudėties, bet pas tokio lygio Eurolygos krepšininkus yra labai didelis ego. Tokių pralaimėjimų jie neatleidžia. Per reguliaraus sezono rungtynes jie bus nusiteikę visiškai kitaip.

– Pats visuomet garsėjote, jog noriai atvykdavote į rinktinės stovyklas ir su malonumu jai atstovaudavote. Kodėl nepavyko pasirodyti šiame atrankos lange?

– Aš pasitariau su treneriu Dainiumi Adomaičiu, kad noriu gerai pasiruošti sezonui. Visi suprantame, kad tos septynios dienos gerokai išmuštų iš vėžių. Atvykus į rinktinę rungtynėms ruoštumėmės pamėtydami į krepšį ir atlikdami lengvus pratimus, kurie rengiantis artėjančiam sezonui nieko gero neduotų. Norėjau ruoštis sezonui be jokių mėtymųsi, pašalinių minčių ir taikymųsi prie skirtingų sistemų, nes tokią galimybę paskutinį kartą turėjau... Net nepamenu kada. Turbūt 2012 metais, kai išsigydęs traumą atvykau į „Panathinaikos“. Puikiai žinau, kiek svarbios yra priešsezoninės stovyklos. Galbūt nebūna didelio žaidybinio ritmo, bet gerai pasikrauni organizmo baterijas sezonui, kad būtų galima išvengti kalnelių „aukštyn-žemyn“. Tad pasikalbėjome su Dainiumi, išsakiau savo mintis ir paprašiau, kad šįkart manęs į kandidatų sąrašus netrauktų. Pasakiau, kad atvažiuosiu, jeigu būsiu reikalingas kito atrankos lango metu lapkričio mėnesio pabaigoje. Žaidžiu Čempionų lygoje, o šios komandos krepšininkus į rinktines išleidžia. Tad viskas turėtų būti gerai.

– Kokia Jūsų nuomonė apie dabartinę FIBA atrankos sistemą?

– Š****, atsiprašant, ši sistema ir visi tai supranta. Tai nėra futbolas, kur chebra susėda į privačius lėktuvus, suskraido ir taip toliau. Mes turime skristi su persėdimais, sužaisti per kelias dienas ir grįžti į klubą. Prarandame ir daug laiko, ir energijos ir t.t. Jie gali sakyti, kad Lietuvai nereikėtų verkti laimėjus septynerias rungtynes, bet vis tiek. Atrankos kovos žiūrisi ne taip, kai nežaidžia pagrindiniai krepšininkai. Nesuprantu, kam reikėjo taisyti tai, kas nebuvo sulaužyta. Ankstesnė sistema buvo gera. Nežinau, kodėl jie taip sumąstė ir kokia viso to nauda. Žvelgiant iš krepšininkų pusės, tai visiškai nenaudinga.

– Ar apie tai pasikalbate ir su kitais krepšininkais?

– Taip, manau, jog visi mąsto taip pat. Vieną kartą stengiamės atvykti vieni, kitą kartą – kiti. Matote, kad visi žaidėjai mėtosi ir vienu metu atvykti į rinktinę negali. Vasarą, kai buvo galimybė, susirinkome visi ir jokių klaustukų nebuvo. Mano nuomone, tas karas (tarp FIBA ir Eurolygos, Red.) yra blogai visam krepšiniui. Nežinau, ką jie pasieks besivaidydami, bet tai jau jų problemos. Kokia išeitis? Turėtų grąžinti ankstesnę sistemą arba susitarti, kad į rinktines išleistų visus žaidėjus. Ir ne trims dienoms ar savaitei, o ilgesniam laikotarpiui. Kad po tokių pasiskraidymų ir pasikeitimų galėtume adaptuotis. Juk rinktinėje viskas skiriasi. Ir deriniai, ir tvarkaraštis. Kai keliaujame su komanda turime nusistovėjusią dienotvarkę, o čia opa – viduryje sezono atsiranda kitas grafikas su kita komanda. Arba turi viską sugrąžinti atgal, arba išleisti žaidėjus bent dešimčiai dienų. Taip, kaip būna futbole. Ten juk niekas nesustoja dviems ar trims dienoms.