Tuomet namuose žaidęs „Neptūnas“ svečius iš sostinės įveikė 87:64, o 9 min. aikštėje praleidęs 17-likmetis pelnė 2 taškus. 1997–1998 m. A. Macijauskas vidutiniškai per mačą rinkdavo jau po 11 taškų ir tritaškius mesdavo 47 proc. tikslumu.

Dar labiau dominuojantis jis buvo 1998–1999 m. sezone, kai fiksavo 17 taškų vidurkį, o krepšį iš toli snaiperis atakuodavo 49 proc. taiklumu. Vėliau A. Macijauskas išgyveno sėkme spindinčius karjerus metus Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Vitorijos „TAU Ceramica“ (dabar „Baskonia“) klubuose bei su Lietuvos rinktine 2003 m. laimėjo Europos čempionato auksą.

„Matosi, kad krepšinis keičiasi. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ar Europoje matome, kad tikras didelis „centras“ komandoms nėra būtinai reikalingas“, – „bcneptunas.lt“ puslapiui mintimis apie naująsias krepšinio madas dalijosi 37-erių A. Macijauskas.

Klaipėdietis trečiadienio vakarą bus „Švyturio“ arenoje ir palaikys savo gimtojo miesto klubą, kuris žūtbūtiniame FIBA Čempionų lygos aštuntfinalio mače su Liudvigsburgo „MHP Riesen“ (Vokietija) sieks panaikinti 12 taškų deficitą bei žengti į kitą etapą.

Kaip reikia žaisti, jog ketvirtfinalio svajonė taptų realybe?

„Išėjus į aikštę ir žaidžiant namuose reikia atiduoti visą energiją, kautis. O po to jau viskas Dievo valioje“, – dviračio neišradinėja Macas.

– Kokį įspūdį palieka naujasis „Neptūnas“? – Klaipėdos klubo svetainė pradėjo pokalbį su A. Macijausku.

– Sekmadienį kaip tik sugrįžau į Lietuvą ir stebėjau rungtynes, kurios paliko labai smagų įspūdį. Tie „Neptūno“ naujokai yra „tik ant popieriaus“. Jie tikrai gerai žiūrėjosi ir žiūrisi. Komanda buvo duobelėje, o legionieriai labai sustiprino ekipą. Dabar „Neptūno“ gynėjų grandis tikrai labai stipri ir labai įdomi. Danielis Ewingas ir Chrisas Loftonas turi daug patirties, todėl klubui tokia žaidėjų rokiruotė išėjo į naudą.

– Mače su „Žalgiriu“ jūsų minėti gynėjai pelnė 35 iš 78 komandos taškų. Ant jų pečių ir guls didžiausia našta puolime?

– Gynėjai yra ne tik tam, kad rinktų taškus. Yra ir kamuolio valdymas, ir komandos valdymas, ir žaidimas „2 prieš 2“, ir varžovų pritraukimai, ir laisvų žaidėjų suradimas. Aišku, šitie žaidėjai tikrai gali pelnyti daug taškų ir pataikyti daug tritaškių.

– Kiek pergalė prieš „Žalgirį“ svarbi psichologiškai prieš mačą su Vokietijos klubu?

– „Neptūno“ krepšininkai sužaidė gerai, bet tai nieko nereiškia. Kaip aš sakau, koks skirtumas, tu laimėjai sekmadienį ar ne, jeigu trečiadienį laukia visiškai kita kova (šypsosi).

– Kokie veiksniai akistatoje su Liudvigsburgo klubu gali lemti klaipėdiečių sėkmę?

– Sezonas jau persiritęs į antrą pusę ir komanda turi savo braižą. Nauji žaidėjai atėjo, bet jie taikosi prie komandos stiliaus ir trenerio reikalavimų. Viskas yra daugmaž nusišlifavę ir tokiame etape niekas per daug naujovių netaiko. Manau, komandai reikia laikytis savo ritmo ir savo žaidimo. Agresyvumas, ypač namų arenoje, dar niekam nepamaišė. Nieko naujo neprigalvosi.

– Pirmose aštuntfinalio rungtynėse neptūniečiams koją kišo 18 padarytų klaidų...

– Na taip, klaidų visada geriau išvengti – tiek aikštėje, tiek už jos ribų (šypsosi). Kuo jų mažiau, tuo geriau. Klaidos gyvenime ir sporte niekam nepadeda. Jų visi darom, bet kas daro mažiausiai, tam ir sekasi geriausiai.

– Vis garsiau kalbama apie Dainiaus Adomaičio taikomą „small ball“ (žaidimas sąlyginai žemu penketu, kai visi aikštėje esantys krepšininkai gali pataikyti iš toli) principą. Ką manote apie tai?

– Tai yra trenerio stilius ir man jis yra prie širdies. Toks braižas imponuoja. Matosi, kad krepšinis keičiasi. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ar Europoje matome, kad tikras didelis „centras“ komandoms nėra būtinai reikalingas. Komandos kovoja energingai, žino, kaip susirinkti kamuolius. Su žemu penketu gali žaisti agresyviau, sėkmingiau pereiti į greitą puolimą, geriau gintis. Jeigu penkete 4­ ar visi 5 žaidėjai yra dar ir pataikantys iš tolimesnių distancijų, prieš tokią komandą žaisti iš tikrųjų sunku.

– Kokias galimybes, jūsų akimis, klaipėdiečiai turi žengti į FIBA Čempionų lygos ketvirtfinalį?

– Sunku pasakyti. Nemėgstu prognozuoti, bet man patinka, kai visi tiki pergale. Toks yra sportas ir reikia žiūrėti pozityviai. Išėjus į aikštę ir žaidžiant namuose reikia atiduoti visą energiją, kautis. O po to jau viskas Dievo valioje. Niekas niekada nepyksta, jeigu pralaimima nuostabiai kovojant.

– Pats trečiadienio vakarą planuojate apsilankyti „Švyturio“ arenoje?

– Į Klaipėdą užsukti visada smagu, todėl planuoju būti arenoje ir palaikyti „Neptūną“.

– Šiuo metu esate paniręs į verslo vandenis. Ar juose reikia tiek pat ryžto, kaip ir aikštėje?

– Sportas ar verslas, tačiau ryžto, analizės ir jėgų tikrai reikia. Šitais atžvilgiais šios sritys mažai kuo skiriasi.

– Grįžęs į Lietuvą randate laiko seniai matytiems krepšinio draugams ir bičiuliams?

– Žinoma. Yra šeima, yra darbai, yra vaikai, yra draugai. Anksčiau žiemodavome JAV. Dabar, paaugus vaikams ir prasidėjus jų mokslams, grįžome į Lietuvą ir labai džiaugiamės, kad gyvename tokioje nuostabioje šalyje ir tuo mėgaujamės.

– Artėja Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Ką ši istorinė data jums reiškia?

– Reikia mylėti šalį, kurioje gyveni. Reikia džiaugtis, kad mes ją turime ir tuo, kaip ji tobulėja ir yra patobulėjusi. Lietuva pasirinkusi vakarietišką kelio kryptį ir man dėl to labai džiugu. Labai vertinu, kad išsikovojome laisvę ir būdą, kaip tai padarėme. Reikia džiaugtis, šypsotis ir viskas bus gerai.