Pirmąją savaitę tiesiogiai susidūrus su aukščiausio lygio krepšininkų greičiais ir fiziškumu, aštuoniolikmečiui iš nuostabos plėtėsi akys. Visgi krepšininkas tuo tik džiaugiasi – visa tai yra gera proga mokytis ir ugdyti save kaip kuo geresnį įžaidėją.
Sostinėje gimęs ir augęs, nuo mažens tuometinį Vilniaus „Lietuvos rytą“ palaikęs krepšininkas jaučiasi įgyvendinęs vieną iš savo svajonių.
„Man, kaip vilniečiui, tai labai didelis įvertinimas, – tinklalapiui basketnews.lt pasakojo A. Marčiulionis. – Augau tame mieste, nuo vaikystės stebėjau, palaikiau tą komandą. Dabar esu jos dalis. Tai tikrai yra toks įsimintinas įvykis, dėl kurio labai džiaugiuosi.“
Per pirmąsias dvejas draugiškas rungtynes jaunuolis yra vienas geriausių Vilniaus komandoje. Jis vidutiniškai pelno po 11,5 taško, o klubas iškovojo abi pergales.
192 cm ūgio gynėjas pasidalijo mintimis apie prisitaikymą prie LKL lygio, ne tik kūno, bet ir proto ugdymą bei galimybes dažniau atsidurti Donaldo Kairio brėžiniuose.
– Ar tikėjotės, jog būdamas gana jauno amžiaus, 18-os, iš NKL persikelsite į LKL? – basketnews.lt paklausė A. Marčiulionio.
– Manau, tai priklausė nuo mano rezultatų. Aišku, visą laiką norisi kuo greičiau kilti tais laipteliais, bet turėjau tikrai neblogą sezoną NKL. Tikrai mačiau, kad patobulėjau ir labai norėjau išbandyti savo jėgas jau aukštesniame lygyje.
Mačiau, kad vadovybė tiki manimi, žmonės, kurie yra aplink mane, gyvena Vilniuje, tiki. Dėl to ir pasirinkau likti Vilniuje. Pats tikrai buvau patenkintas savo tobulėjimu, kiekvienais metais aš vis kažką patobulinu, vis labiau sekasi žaisti. Todėl nusprendžiau nieko neišradinėti. Jeigu viskas gerai, tai kam kažką keisti?
– Kokių turėjote alternatyvių pasiūlymų po praėjusio sezono?
– Daugiausiai buvo pokalbiai su koledžais JAV. Jau nuo seniau koledžai žinojo, kad mane domina tas variantas išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas. Daugiausiai svarsčiau dėl vykimo į JAV, tačiau šiemet nusprendžiau to nedaryti. Ten žymiai daugiau neaiškumo negu Lietuvoje. Čia aišku, kada ir sezonas, ir rungtynės prasidės, o ten kol kas niekas neaišku. Todėl nusprendžiau šiemet net negalvoti apie važiavimą ten ir pasirinkti saugesnį bei geresnį variantą.
– Kokias matote galimybes persikėlus į aukštesnį lygį?
– Čia žaidimas jau su visiškais profesionalais, kurie yra ne vienerius metus atidavę krepšiniui, žaidžiantys jį profesionaliai ne pirmus metus. Iš tokių žmonių yra ko pasimokyti ir žaidžiant prieš juos yra ko pasimokyti. Lygis jau net treniruočių procese jaučiasi kitas. Tikrai reikia priprasti ir prie fiziškumo, ir prie greičių, ir pačiam pridėti tų visų fizinių savybių. Bet, manau, tai yra natūralus procesas ir viskas turėtų susitvarkyti.
– Ateinant į kitą lygį, LKL, tėtis davė patarimų?
– Nelabai. Mes visą laiką kontaktuojame, šnekamės apie krepšinį ir ne tik apie krepšinį. Jis man padėjo su apsisprendimu, tačiau patarimų nedavė. Kada jis turi ką patarti, pataria, o kažko ypatingo ar specialaus nesakė.
– „Ryto“ komanda jau pradėjo pasirengimą artėjančiam krepšinio sezonui. Kaip jums pačiam kol kas sekasi komandoje?
– Tikrai skiriasi greičiai, prie jų reikia priprasti. Skiriasi ir fizinis kontaktas, tikrai jaučiasi, kad man labai trūksta tos fizinės jėgos. Komanda priėmė šiltai, jaučiasi, kad tikrai nori man padėti. Vyresni žaidėjai pataria kažką, pasako, būna piktai, būna nepiktai. Bet jeigu ir piktai, tai tik su gerais norais. Kol kas viskas tikrai gerai, pats džiaugiuosi, jaučiuosi laimingas. Su komanda gerai sutariame, apie viską tik gerais žodžiais galiu kalbėti.
– Kokius uždavinius jums kelia D. Kairys?
– Palaikyti aukštą rungtynių tempą. Įžaidėjas yra ta pozicija, kurioje žaidėjas ilgiausiai turi kamuolį, daro sprendimus, organizuoja puolimą. Tad treneris prašo iš žaidėjų palaikyti tempą, susirinkti komandos draugus per laisvą laiką, duoti nurodymus, kibiai dirbti gynyboje, spausti varžovus per visą aikštelę. Tų nurodymų tikrai yra, ne viskas pavyksta iškart, bet po truputį mokausi.
– Ką apskritai manote apie komandos vyr. trenerį, jo taikomus darbo metodus, filosofiją?
– Iš tikrųjų, man sunku pasakyti, nes neturiu su kuo labai palyginti, kol kas žaidžiau tik Nacionalinėje krepšinio lygoje ir Moksleivių krepšinio lygoje. Matosi, kad treneris dirba pagal amerikietiškų ir europietiškų detalių mišinį, vartoja daug įvairių terminų, mini daug detalių. Man tikrai patinka, jaučiasi, kad čia jau yra tikrai kitas lygis.
– Dėl ko daugiausiai sulaukiate pastabų?
– Tų pastabų įvairių būna, apie viską. Tačiau dažniausiai jos nebūna piktos. Kažką ne taip padarau, pakoreguoja, kaip teisingai padaryti. Būna ir mano sprendimuose bėdų, kažkur ne ten atsistoju. Tos pastabos tik į naudą, jų būna, bet čia dalis mokymosi.
– Abiejose draugiškose rungtynėse fiksavote dviženklius rodiklius. Kaip jos sekėsi ir kokį įspūdį paliko?
– Čia tik draugiškos rungtynės. Aišku, džiaugiuosi, kad treneris leidžia pasireikšti, duoda pasitikėjimo, leidžia daryti sprendimus su kamuoliu. Tos rungtynės buvo gana skirtingos. Su Kėdainių „Nevėžiu“, kuriame beveik visi žaidėjai yra lietuviai, buvo nemažai tokių, su kuriais jau esu žaidęs, pavyzdžiui, Domantas Vilys. Labai didelio skirtumo nebuvo, tačiau jautėsi, kad aplink mane yra žaidėjų su didesne patirtimi. Greičio, fiziškumo skirtumas labai jautėsi. Antrose rungtynėse Ukrainos komanda buvo beveik nepažįstama, žaidėjai tik šiek tiek žinomi. Tačiau išmėginome dalykus, kuriuos norėjome pasižiūrėti, kuriuos treniruojamės. Tiesiog džiaugiuosi, kad treneris pasitikėjo ir abejas rungtynes laimėjome.
– Į komandą dar neatvyko legionieriai. Ar kol kas mažesnė rotacija sudaro geresnes galimybes įsivažiuoti į komandos ritmą, įsilieti į žaidimą, gauti daugiau žaidybinio laiko?
– Žinoma, kol nėra kelių gynėjų, kurie turėtų būti pagrindiniai įžaidėjai, treniruočių ir draugiškų rungtynių metu gaunu daugiau minučių, daugiau šansų priimti sprendimus su kamuoliu, žaisti. Kol pati pradžia, kol vyksta įsiliejimas į profesionalų LKL lygį, man tikrai į naudą viskas, nes gaunu progų. Tikiuosi, kad ir kai jie atvažiuos nieko blogo nenutiks, viskas bus tvarkoje.
– Su kuo treniruotėse žaidžiate vienas prieš vieną situacijoje?
– Daugiausiai laiko žaidžiu prieš Dovį Bičkauskį. Abu esame įžaidėjai, todėl dažniausiai ir tenka vienam kitą vaikytis per treniruotes.
Žaidimas prieš jį yra didžiulis skirtumas nei NKL, ypač išsiskiria jo fizinė jėga. Pačioje pradžioje pirma savaitė atrodė kaip kosmosas. Buvo sunku ir atsistumti, ir apibėgti, tačiau po truputį bandau kažką gudriau padaryti. Stengiuosi neįsivelti su juo į kontaktą, išvengti susidūrimų, nes kontakte kol kas dar tikrai bejėgis esu prieš jį. Tačiau žaisti prieš Dovį yra labai gera patirtis. Reikia, kad jis ir apstumdytų mane, ir apibėgtų. Viskas tik į naudą. Puolime prieš jį tikrai yra ką veikti.
– Viename interviu minėjote, jog norėtumėte dar paūgėti 5 cm. Kuo stengiatės tai kompensuoti aikštelėje?
– Ūgis niekam nepamaišo. Įžaidėjo pozicijoje reikia žaisti protingai, vadovauti komandos draugams ir, manau, didžiausi gynėjų pranašumai būna geri sprendimai ir gudrumas. Tad reikia stengtis kuo greičiau ir kuo geriau mokytis visokių pagudravimų, žaisti protingai.
– Ar pats džiaugiatės nuveiktu darbu sportuojant vasarą ir ką pavyko padaryti?
– Tikrai vasarą nemažai dirbau. Džiaugiuosi, kad šiek tiek sustiprėjau, šiek tiek priaugau svorio. Tačiau tai ilgas procesas, negalima imti ir užsipompuoti. Krepšinyje yra labai daug dalykų, kuriuos reikia gerinti. Ir tai daryti reikia palaipsniui. Procesas vyko ir aš juo džiaugiuosi.
– Esate minėjęs, jog suprantate, kad minučių aikštelėje už dyką niekas neduos. Kaip ketinate užsidirbti laiko D. Kairio brėžiniuose?
– Stengsiuosi žaisti teisingai, daryti tai, ko treneris reikalauja, ko treneris prašo, ir žaisti kiek įmanoma užtikrinčiau. Viskas priklausys nuo daugelio dalykų, tačiau daugiausiai priklausys nuo manęs.
Naujausi komentarai