Nesvarbu, kokia tavo specialybė, stenkis atlikti savo darbą 100 procentų. Jei nori būti geresnis už kažką, dirbk daugiau už kitus“, – jaunimui pataria Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ krepšinio komandos įžaidėjas Mantas Kalnietis, savo laiku atiduodavęs visas jėgas ne tik Kauno „Žalgiryje“, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto komandoje. VDU verslo vadybos bakalauras M. Kalnietis pasidalino prisiminimais apie studijas ir krepšinį bei atskleidė, kuris dėstytojas padėjo įveikti stresą prieš baigiamojo darbo gynimą.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado krepšinis? Ar turėjote kažkokių kitų svajonių?

– Krepšinis mano gyvenime atsirado labai paprastai. Nuo kokių šešerių metų pradėjau žiūrėti krepšinį per TV, domėtis – Lietuva kaip tik tuo metu pasiekė skambių pergalių. Kai buvau pirmoje klasėje, krepšinio treneriai ėjo per mokyklas ir rinko vaikus – dažniausiai žiūrėjo į tuos, kurie sėdėjo klasės gale ir buvo aukšti. Aš savęs nelaikau aukštu, bet mane pakvietė į tas treniruotes ir taip viskas prasidėjo.

– Nuo pat pradžių siekiau tapti krepšininku. Tiesa, kai buvau vaikas, per daug to neakcentavau, tiesiog norėjau žaisti. Nesu bandęs jokios kitos sporto šakos, nelankiau mokykloje jokių būrelių, tik žaidžiau krepšinį.

– Kodėl nusprendėte studijuoti verslo vadybą Vytauto Didžiojo universitete?

– VDU sudarė geras sąlygas ne tik žaisti krepšinį, bet ir mokytis. Tuo metu jau žaidžiau „Žalgiryje“, todėl negalėjau studijuoti kaip visi kiti – turėjau laisvesnį grafiką, man buvo sudarytos sąlygos atsiskaityti tada, kai galėjau. Juk su komanda vykdavau žaisti Eurolygos rungtynių, tris dienas per savaitę nebūdavome Lietuvoje ir t. t. Verslo vadybą pasirinkau galbūt todėl, kad draugai, vyresni krepšininkai – P. Jankūnas, J. Mačiulis ir kiti – buvo patenkinti šia specialybe. Tačiau mano svajonė nebuvo susijusi su mokslu – svajonė buvo krepšinis. Tiesiog norėjau turėti atsarginį variantą, jei gaučiau kokią nors traumą arba nepasiekčiau krepšinyje to, ko norėjau.

– Kaip manote, kodėl ekonomikos studijos tokios populiarios krepšininkų tarpe?Jas renkasi nemažai žaidėjų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – taip pat ir Jūsų brolis Julius Kalnietis Škotijoje.

– O kaip Jūs manote, kodėl dabar krizė Lietuvoje?.. (juokiasi) Nežinau, matyt tai prasidėjo nuo pirmųjų krepšininkų studentų, kurie pasirinko tas studijas ir buvo jomis patenkinti.

– Ar studijų metais teko sužinoti dalykų, kurie vėliau pravertė krepšinyje ir gyvenime?

– Mokykloje nebuvau anglų kalbos pirmūnas, todėl pradėjęs mokytis universitete turėjau galimybę tas žinias sustiprinti. Tai padėjo bendraujant su krepšininkais iš užsienio – visur pagrindinė kalba yra anglų. Pravertė ir pažintis su skirtingomis kultūromis – žaisti atvažiuoja įvairūs krepšininkai iš skirtingų pasaulio kraštų, reikia galvoti, kaip su jais bendrauti.

– Grįžkime prie krepšinio. Lietuvos studentų rinktinė liepos 6–17 d. dalyvauja pasaulio vasaros universiadoje Kazanėje. Ką prognozuotumėte šiai rinktinei?

– Studentų rinktinė atrodo tikrai galingai, bet prognozuoti sunku – nemačiau, kaip jie žaidžia, nežinau, kaip treneriams pavyko suburti komandą. Manau, kad viskas bus gerai, tačiau neaišku, kokios bus kitų šalių rinktinės – tarkim, negali numatyti, kokios komandos atvyks iš valstybių, kuriose vyrų krepšinis yra aukšto lygio. Bet aš žiūriu optimistiškai, nes studentų komanda siejama su vyrų rinktine ir universiadai rengiasi rimtai, atsakingai. Manau, kad tikrai gali būti medalis ir reikia tikėtis pats geriausias.

– 2007 m. Jūs šioje universiadoje iškovojote auksą. Kas tuomet lėmė sėkmę?

– Manau, tai buvo gera karta, turnyrui buvo rimtai ruošiamasi. Važiavome ne dalyvauti, o laimėti. Buvo labai sunkių varžybų, bet mums pavyko ne tik surinkti gerus žaidėjus, bet ir suburti gerą komandą – buvome kaip vienas kumštis, vieni kitiems padėjome, ir tai buvo pagrindinė priežastis, leidusi mums laimėti. – Kalbant apie studentišką krepšinį – dabartinis Kauno „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas, prisimindamas studijų metus, sakė, jog universiteto komanda buvo labai susižaidusi.

– Ar pamenate kokių nors smagių nutikimų iš tų laikų?

– Aš atėjau vėliau, bet P. Motiejūno kartos krepšininkai buvo susižaidę ir aikštelėje, ir už jos ribų. Aišku, ir mano laikais buvo gera atmosfera, bet tada buvo daugiau profesionalų, kurie žaidė skirtingose LKL komandose, todėl būdavo sunku susiburti. Kiek girdėjau, žaidėjai, kurie buvo už mane vyresni 3–4 metais, buvo subūrę tikrai gerą komandą, kuri bendraudavo ne tik aikštelėje, bet ir po varžybų – važiuodavo kartu vakarieniauti, švęsdavo pergales, visi buvo draugai.

– Vis pasigirsta priekaištų dėl to, kad Lietuvos studentų krepšinio lygoje žaidžia LKL krepšininkai – kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Čia nėra vienos teisios pusės – priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Aišku, tai ypač naudinga krepšininkams, kurie žaidžia LKL, tačiau ten gauna mažiau laiko – tuomet studentų lygoje jie gali daugiau atsiskleisti, pajausti žaidimo ritmą. Tai naudinga ir universitetui: kuo stipresni krepšininkai, tuo geresni komandos rezultatai. Tačiau žiūrint iš paprastų studentų pusės, atrodo, kad jų vietą užima profesionalūs žaidėjai, neleidžia jiems žaisti. Čia teisūs ir tie, ir tie – vienos teisybės turbūt nėra.

Man pačiam buvo labai naudinga, kai mažai žaisdavau „Žalgiryje“, o studentų varžybose tikrai atiduodavau visas jėgas, pajausdavau žaidimo ritmą. Galbūt būdamas paprastas studentas aš nenorėčiau, kad profesionalas užimtų mano vietą.