Pradėkime nuo didžiulio masto rokiruočių, ko gero, Lietuvoje dar niekada nematytų per visą FIBA langų istoriją. Iš pradžių dėl koronaviruso K. Maksvytis neteko Vaido Kariniausko, o likus kiek mažiau nei 48 valandoms iki pirmojo mačo Tuzloje komandą pasiekė dar daugiau blogų naujienų – infekcija nustatyta treneriui Evaldui Beržininkaičiui ir žaidėjams Gyčiui Masiuliui, Kristupui Žemaičiui bei Dovydui Giedraičiui. Pastarųjų dviejų susirgimas reiškė, jog Kazys liko vos su vienu tikru įžaidėju – Vyteniu Čižausku.

Ir taip rinktinė liko su 11 žaidėjų. K. Maksvytis paskutinę minutę iš Italijos pasikvietė Arną Veličką, tačiau pirmajame mače jis ant parketo nepasirodė, o bosnių sukurtą pragarą „Mejdan“ arenoje lietuviai ištvėrė su 10 žaidėjų rotacija. Vienintelis nominalus įžaidėjas Čižauskas žaidė tik 11 minučių. Laimėta vienu tašku (78:77), tačiau pergalė yra pergalė.

Po pirmojo mačo pradėjo aiškėti, kad bosniai nežada skristi žaisti atsakomojo mačo Vilniuje. Neva priežastis – paskelbta nepaprastoji padėtis Lietuvoje ir keliauti čia nėra saugu.

Iš pradžių Balkanų atstovai kategoriškai atsisakė vykti ir kurį laiką rungtynių likimas buvo pakibęs ore, tačiau nesulaukę FIBA pritarimo ir pajutę techninio pralaimėjimo grėsmę, bosniai atskrido rungtynių dieną. Ar varžovai nenorėjo žaisti be čiurną pirmajame mače susižeidusio lyderio Miralemo Halilovičiaus (20 taškų)? Galima tik spėlioti.

„Tokia nežinomybė visą laiką neprideda, – pasakojo antrajame mače 19 taškų pelnęs Tomas Dimša. – Tačiau darėme savo darbą, treniravomės, negalvojome per daug, nekeitėme planų. Mes žinojome, kad jie tokius žaidimus daro ir nesėdėjome rankų sudėję – ruošėmės rungtynėms.“

Žvelgiant į sekmadienio rungtynes, K. Maksvytis vėl turėjo pasikeitusią sudėtį, mat du rezultatyviausi pirmojo mačo krepšininkai Martynas Echodas (13 taškų) ir lemiamą tritaškį Tuzloje pataikęs Osvaldas Olisevičius (18 taškų) dėl prastos savijautos negalėjo rungtyniauti. Lietuviai vėl buvo priversti ieškoti karių, kuriais galima užpildyti fronto liniją. Vietoje dviejų žaidėjų Kazys rado vieną – iš Klaipėdos iškviestas Deividas Gailius.

Ir čia vėl yra įrodymas, kaip greitai K. Maksvytis gali įlieti žaidėją į kolektyvą. Porą treniruočių su rinktine turėjęs D. Gailius sekmadienį buvo kertinis žaidėjas puolime. 33-ejų snaiperis per 14 minučių sumetė 15 taškų (2/3 dvit., 3/6 trit., 2/2 baudų), atkovojo 2 kamuolius, kartą prasižengė ir surinko 13 naudingumo balų.

„Deividas Gailius galėjo ir nevažiuoti, – spaudos konferencijoje pabrėžė K. Maksvytis. – Vis tiek jau nebe jaunuolis, bet atvažiavo ir sužaidė per laisvas dienas. Arnas Velička galėjo įsižeisti, kad išmetėme iš pirmo lango, ir nepasirodyti. Bet atvažiavo, ir kai trūko energijos, mes laikėme juos aikštelėje ir jie turėjo daugiau energijos nei senbuviai.“

D. Gailius ir K. Maksvytis – gerai pažįstami iš etapo Klaipėdos „Neptūne“. Strategui tai – debiutiniai iššūkiai prie rinktinės vairo. Nacionalinė komanda atrankoje į 2023 m. pasaulio čempionatą nuskynė keturias pergales iš keturių ir tiesiausiu keliu žengė į kitą etapą.

Krepšininkas džiaugėsi už specialistą, kuriam negailėjo gražių žodžių.

Galėčiau daug pasakyti apie šitą trenerį, bet manau, kad visi mato. Jis – geras žmogus, geras treneris, visi nori kovoti už jį. Jam tikrai sekasi ir seksis dar daugiau.

„Galėčiau daug pasakyti apie šitą trenerį, bet manau, kad visi mato, – kalbėjo D. Gailius. – Jis – geras žmogus, geras treneris, visi nori kovoti už jį. Jam tikrai sekasi ir seksis dar daugiau.“

Nepaisant visų rotacijos problemų, lietuviai praktiškai išjungė pagrindinį bosnių puolimo variklį Džananą Musą. ACB lygoje šį sezoną siautėjantis krašto puolėjas (vid. 19,8 taško) šiame FIBA lange toli gražu nebuvo toks pavojingas.

K. Maksvytis prieš Dž. Musą dažniausiai pakaitomis statė šį trio – Arną Butkevičių, Margirį Normantą ir Gytį Radzevičių – Vilniaus „Ryto“ gynybinius smogikus, kurie neapvylė ir šį kartą.

Dusinamas lietuvių, Musa pirmame mače įmetė 14 taškų, tačiau 5 sykius suklydo ir pataikė 4 metimus iš 10, o antrosiose rungtynėse Vilniuje buvo blankus – 7 taškai, 2 metimai iš 8 ir 9 naudingumo balai. Tikrai ne šiam puolimo talentui būdinga statistika.

„Jis turi kelias savybes, kurias daro blogiau. Visų pirma, labiau reikėjo saugoti stipriąją ranką. Nors jis yra dešiniarankis, jo stiprioji ranka yra kita. Gan neblogai susitvarkėme su tuo, – sėkminga gynyba prieš Musa džiaugėsi K. Maksvytis. – Džananas yra labai pavojingas greitajame puolime, stengėmės jį varginti gynyboje, kad ten labiau nuvargtų. Pirmose rungtynėse pirma žaidimo pusė buvo bloga prieš jį, o po to likę šeši kėliniai prieš Musą buvo labai geri.“

„Treneriai labai gerai jį išanalizavo, pamatėme jo silpnąsias puses, bandėme uždarinėti jo stipriąsias puses ir pasinaudoti silpnosiomis, – apie gynybą prieš Dž. Musą kalbėjo bosnį prižiūrėjęs Gytis Radzevičius. – Manau, kad jį visai neblogai pavyko sustabdyti. Jis yra labai geras žaidėjas, matęs aukščiausio lygio. Jo visiškai sustabdyti neįmanoma, bet padarėme su juo gerą darbą.“

Tačiau turbūt didžiausią galvos skausmą viso šio lango metu turėjo rinktinės dirigentas K. Maksvytis. Ketvirtadienį Rusija užpuolė Ukrainą, o toks brutalus rusų elgesys iššaukė didžiulę reakciją – viena po kitos pasaulio valstybės viešai pasmerkė Rusiją. Tai palietė ir sportą. Komandos traukėsi iš VTB Vieningosios lygos, žaidėjai bei treneriai vieni po kitų išstodavo su aštriais pasisakymais apie Rusiją, o galiausiai kai kurie iš jų paliko Rusijos klubus.

Keblioje padėtyje atsidūrė ir Kazys, kuris nuo 2019 metų Rusijoje treniravo Permės „Parma“ ekipą. Apie savo sprendimą jo buvo paklausta dar ketvirtadienį, po Lietuvos rinktinės treniruotės.

Akivaizdu, jog treneris viso lango metu gyveno „ant adatų“. Iš visuomenės jis jautė spaudimą priimti vienokį ar kitokį jo karjerai itin svarbų sprendimą, o tuo pat metu reikėjo ne tik paruošti trupančią ir byrančią rinktinę kovai, bet ir laimėti.

Visgi galiausiai šeštadienį tinklalapis „BasketNews“ paskelbė, kad K. Maksvytis kartu su Maskvos CSKA žaidžiančiu Mariumi Grigoniu bei Sankt Peterburgo „Zenit“ lietuviais Mindaugu Kuzminsku ir Artūru Gudaičiu traukiasi iš Rusijos klubų.

Po sekmadienio pergalės Kazys pripažino, kad po to gyventi pasidarė kur kas lengviau.

„Praeitą naktį jau miegojau lengviau, buvau padaręs sprendimą, – komentavo K. Maksvytis. – Susiklosčius tokiai situacijai negalėjau pasielgti kitaip. Nevažiuoju į Permę, klubo vadovus informavau apie tai ir lieku Lietuvoje. Visos kitos sąlygos paaiškės vėliau. Nukentėsiu kažkiek finansiškai ar panašiai, bet ne tame prasmė. Miegojau ramiai. Priėmiau sprendimą, kuris yra mano širdy.“

Pasak Kazio, ši savaitė buvo viena sunkiausių jo karjeroje.

Susiklosčius tokiai situacijai negalėjau pasielgti kitaip. Nevažiuoju į Permę, klubo vadovus informavau apie tai ir lieku Lietuvoje.

„Galima sakyti taip, morališkai tai tikrai. Kiekvieną treniruotę nežinojome, kuris ateis teigiamas, kuris neigiamas. Vykstant treniruotei ateina medikas ir išsiveda du žaidėjus. Donatas Tarolis buvo pažadėjęs atvažiuoti ir būtų atvažiavęs, bet, deja, nespėjome sutvarkyti biurokratinių problemų. Man labai sunki savaitė, taip pat visam trenerių štabui. Mes su tuo susitvarkėme. Susižaidęs rinktinės branduolys buvo kaip garvežys, kuris tempė rinktinę. Tuo pačiu malonu, kad atsirado kiti žaidėjai, kurie pridėjo energijos“, – dėstė specialistas.

Dukart per šią savaitę įveikę bosnius, lietuviai užsitikrino ne tik kelialapį į kitą pasaulio čempionato atrankos etapą, bet ir pirmąją vietą F grupėje. Kol kas rinktinė žygiuoja be kluptelėjimų ir rezultatai rodo, kad Kazio atėjimas į rinktinę buvo ne išpūstas burbulas ir tas visas ažiotažas nebuvo perdėtas. Iš Darbėnų kilęs treneris apeina visus sunkumus ir laimi rungtynes, kas ir yra svarbiausia tokiuose trumpuose languose. Prieš metus matyto taškų barstymo nebeliko.

„Įgyvendintas tik planas A. Svarbu į kitą etapą išeiti su kuo daugiau taškų, galima pavadinti, su auksiniais taškais. Dar nežinome, kaip sužaidė kita grupė, bet turbūt svarbios rungtynės bus su Čekija. Kažkiek bus lengviau, nes būsime užtikrinti dėl išėjimo į kitą etapą, bet treniruojame Lietuvos rinktinę ir visi prašo iš mūsų pergalių, o mes tą darome“, – pabaigoje nepasikuklino K. Maksvytis.