Aukštaūgis Lenkijoje jau buvo rungtyniavęs 2016-2017 metų sezone, kai kauniečiai nusprendė tuomet jiems priklausiusį vidurio puolėją paskolinti Gdansko Starogrado „Polpharma“ ekipai.

Tada pirmą kartą legionieriaus duonos krepšininko karjeroje paragavęs M. Sajus Lenkijoje buvo išrinktas geriausiu jaunuoju žaidėju ir jautėsi pasiruošęs sugrįžimui į „Žalgirį“, kuriame netikėtai sužaidė antrąją 2015-2016 metų sezono dalį, kai pagrindinė komanda 19-metį pasiskolino iš NKL žaidusių dublerių.

Vis dėlto metai Kaune nesusiklostė taip, kaip 208 centimetrų ūgio krepšininkas tikėjosi: M. Sajų dar sezonui neprasidėjus iš rikiuotės išvedė universiados metu patirta pėdos trauma, o vėliau centras retai sulaukdavo vyriausiojo žalgiriečių trenerio Šarūno Jasikevičiaus pasitikėjimo ir 2018-ųjų vasarą tytuvėniškio ir „Žalgirio“ keliai išsiskyrė.

D. Lukštos / basketnews.lt nuotr.

M. Sajus nusprendė prisijungti prie trenerio Mindaugo Budzinausko treniruojamos Ščecino „King Wilki Morskie“ komandos. Būtent Budzinauskas buvo vidurio puolėjo strategas Gdanske ir, kaip atskleidžia krepšininkas, treneris buvo pagrindinis faktorius, renkantis komandą.

„Po metų „Žalgiryje“ norėjosi atgauti pasitikėjimą savo jėgomis ir gauti daugiau žaidimo laiko. Su Mindaugu (Budzinausku) jau dirbau pirmaisiais metais Lenkijoje, todėl, jam pasiūlius, apsispręsti sunku nebuvo. Jaučiuosi patenkintas savo pasirodymu ir manau, kad ir trenerio (Budzinausko) nenuvyliau“, – metais užsienyje džiaugėsi M. Sajus.

Lietuvis Lenkijoje vidutiniškai per 25 minutes pelnė po 12,1 taško, atkovojo po 6,2 kamuolio, blokavo po 1,2 varžovo metimo, rinko po 15,6 efektyvumo balo ir buvo naudingiausias komandos žaidėjas.

400 tūkst. gyventojų turinčiam Ščecino miesto krepšinio klubui sezonas taip pat buvo sėkmingas – „King Wilki Morskie“ nukeliavo iki Lenkijos čempionato ketvirtfinalio.

Trijų lietuvių atstovaujamas klubas (su M. Sajumi „King Wilki Morskie“ žaidė Martynas Paliukėnas ir Tauras Jogėla) pirmenybių čempionato atkrintamąsias pasiekė nepaisant sunkumų – krepšininkai kurį laiką turėjo verstis be vyriausiojo trenerio Budzinausko, kuris sezono pradžioje buvo priverstas palikti komandą dėl onkologinės ligos.

„Nepaisant trenerių rotacijos sezono metu, rungtyniavau daug minučių, puolime buvo man skirtų derinių, o žaidime jaučiuosi pagerinęs metimą iš vidutinio nuotolio, ko siekiau pastaraisiais metais.

Komanda taip pat pasiekė išsikeltus tikslus, todėl sprendimas išvykti į Lenkiją tikrai pasiteisino“, – kalbėjo lietuvis.

Praėjusį sezoną Europos taurėje ar FIBA Čempionų lygoje Lenkijos lyga turėjo tik du atstovus – Vloclaveko „Anwil“ ir Gdynės „Arka“.

Vis dėlto, nors kaimyninės šalies lyga ir nėra laikoma prestižine Europoje, du sezonus Lenkijoje praleidęs M. Sajus spėjo joje įžvelgti privalumų.

„Lenkijos lyga yra sunkiai nuspėjama ir joje paskutinė komanda gali įveikti pirmaujančią, panašiai kaip NKL. Čempionato lygis yra panašus į LKL, tik Lenkijoje yra daugiau panašaus pajėgumo komandų ir čia nėra vieno stipriai išsiskiriančio klubo. Atvykstantiems krepšininkams iš užsienio tobulėti sąlygos Lenkijoje suteikiamos aukščiausio lygio, o dauguma klubų pasižymi puikiai išvystyta infrastruktūra.

Žinoma, krepšinis yra tik ketvirta sporto šaka pagal populiarumą Lenkijoje ir, nepaisant didelių arenų, žmonių skaičius jose nebūdavo didelis. Didžiausias minusas, kurį pastebėjau šioje lygoje, yra ilgos kelionės, kurios dažnai trukdavo po 10 ir daugiau valandų autobusu į vieną pusę“, – pasakojo M. Sajus.

Nepaisant puikių metų Lenkijoje, panašu, jog 23-ejų metų vidurio puolėjas yra pasiruošęs naujai karjeros stotelei – M. Sajus po sėkmingo sezono iškart sulaukė Ščecino ekipos pasiūlymo kitam sezonui, tačiau su juo nesutiko.

Krepšininko sprendimo priežastis paaiškinama noru žaisti viename iš Europos turnyrų arba bent kovoti stipresniame vietiniame čempionate.

M. Sajus jau praėjusiame sezone galėjo atsidurti Klaipėdos „Neptūne“ ir išbandyti FIBA Čempionų lygoje, tačiau galutinai su uostamiesčio susitarti nepavyko. Vis dėlto 208 centimetrų ūgio centrui šią vasarą susidomėjimą rodo kita Lietuvos komanda – Panevėžio „Lietkabelis“.

„Didelio skirtumo, kur žaisti – Lietuvoje ar užsienyje – nėra. Visgi jau esu dvejus metus praleidęs ne Lietuvoje ir žinočiau, ko tikėtis išvykus. Svarbiausi faktoriai renkantis komandą – stiprus vietinis čempionatas ir treneris. Norėtųsi išbandyti savo jėgas ir tarptautiniame turnyre, tačiau svarbiausia būtų vaidmuo komandoje, kad būčiau reikalingas ir galėčiau padėti“, – kalbėjo tytuvėniškis.

Tik 16 metų krepšinį pradėjęs žaisti M. Sajus LKL sužaidė tik vieną pilną sezoną – 2017-2018 m., tačiau ir tuomet žaidėjui dažniau teko stažuotis „Žalgirio“ dublerių komandoje, kuri rungtyniavo NKL.

Iš mažo miestelio kilęs aukštaūgis pripažino, jog pradėti legionieriaus karjerą buvo sunku, tačiau vėliau apsiprato.

„Prieš pirmą kartą išvykstant į Lenkiją, man buvo 20 metų ir tikrai nebuvo drąsu palikti Lietuvą. Tuomet labai pasisekė, kad žaidžiau pas trenerį Budzinauską, kuris padėjo tiek žaidimo, tiek gyvenimiškose situacijose.

Dabar manau, kad išvykti jauno amžiaus į Lenkiją buvo geras sprendimas ir galima sakyti, kad man net būtų lengviau psichologiškai žaisti svetur. Žaisti užsienyje nebijau, o ten ir nėra skiriamas toks didelis žiniasklaidos dėmesys, kaip pavyzdžiui buvo „Žalgiryje“, – svarstė M. Sajus.

M. Sajui pirmieji metai Lenkijoje buvo tokie geri, kad jis vasarą net atsidūrė Dainiaus Adomaičio kandidatų sąraše, kur liejo prakaitą su Lietuvos krepšinio žvaigždėmis.

„Patekimas tarp Lietuvos krepšinio rinktinės kandidatų buvo svajonės išsipildymas, – 2017-ųjų vasarą prisiminė M. Sajus. – Tai tikrai davė postūmį mano karjeroje, nes vien per treniruotes pasistumdyti su tokiais krepšininkais kaip Jonas Valančiūnas ar Artūras Gudaitis – didelė patirtis. Tai – aukščiausias lygis ir šią patirtį labai vertinu.“

Tuomet po kelių savaičių už darbą M. Sajui padėkojęs vyriausiasis rinktinės treneris Adomaitis negailėjo pagyrų jaunuoliui.

„Kalbant atvirai, jis paliko gerą įspūdį, nes yra imlus naujiems dalykams, gerai dirbo. Manau, kad tai yra žaidėjas, kuris gali daryti pažangą su kiekvienu sezonu. Man patiko jo darbas ir noras“, – po rungtynių su Gruzija tuomet pasakojo Adomaitis.

Nepaisant gerų trenerio atsiliepimų, vidurio puolėjas vėliau negavo šanso pasirodyti vykusiuose pasaulio čempionato languose, nors juose ir negalėjo žaisti pajėgiausi šalies krepšininkai.

M. Sajus mano, jog tam įtakos galėjo turėti žaidimas Lenkijoje ir būtent dėl šios priežasties žaidėją sugrįžimas į gimtinę dar labiau vilioja.

„Galbūt Lenkijoje ne visi gali stebėti mano žaidimą ir vertinti galimybes, todėl Lietuvoje, manau, būtų kitaip. Žinoma, čia treneris sprendžia, kas tuo metu jam yra geriau ir toks jo sprendimas man suteikia tik daugiau motyvacijos tobulėti“, – pokalbį baigė M. Sajus.