Antrojoje kvalifikacijos dalyje 2018-ųjų vasarį Dainiaus Adomaičio auklėtiniai Klaipėdoje priims Vengrijos (23 d.) ir Kosovo (26 d.) rinktines. Atrankos batalijos tęsis ir kitų metų vasarą. Iš aštuonių grupių į antrąjį etapą pateks po tris iš keturių ekipų. Tačiau pergalių svarba jau dabar didelė, nes jos bus įskaitomos ir antrajame etape.

Apie atrankos peripetijas kalbėjomės su buvusiu Kauno "Žalgirio" ekipos puolėju, Barselonos olimpiados prizininku Arūnu Visocku.

– Ar tikėjotės tokio lengvo Lietuvos rinktinės pasivaikščiojimo per pirmuosius atrankos mačus?

– Atvirai sakant, nerimo buvo, svarsčiau kaip mūsų vyrams seksis apginti šalies garbę. Maniau, kad ypač su lenkais bus sunkiau. Kaimynai prieš dvikovą žadėjo rimtą kovą, tikėjosi įkąsti mūsų rezervinės sudėties rinktinei. Vis dėlto jų netektys buvo gerokai mažesnės nei mūsų. Tačiau tai lenkams nepadėjo, mūsiškių pranašumas nekėlė abejonių.

– Iš mūsų krepšininkų, negalėjusių padėti nacionalinei komandai, galėtume nesunkiai suburti visą dvyliktuką. Ar iš rungtyniavusių žaidėjų buvo tokių, kurie jus maloniai nustebino?

– Pastaraisiais metais nebuvau matęs žaidžiančio Gedimino Oreliko. Jis tapo maloniu atradimu. Ir anksčiau šis puolėjas garsėjo taiklia ranka, tačiau pažaidęs Turkijoje bei Italijoje jis subrendo kaip krepšininkas. Patiko jo prasiveržimai, perdavimai, krepšinio supratimas. Ko yra vertas parodė ir Eimantas Bendžius.

– Po krepšiais treneris Dainius Adomaitis šįsyk rėmėsi ne jaunaisiais Laurynu Biručiu ir Arnoldu Kulboka, o kur kas labiau patyrusiais Vaidu Čepukaičiu ir Kšištofu Lavrinovičiumi. Jus, kaip buvusį rinktinės aukštaūgį, įtikino šis pasirinkimas?

– Ir V.Čepukaitis, ir K.Lavrinovičius sužaidė naudingai. Kšištofas, matyt, buvo kviestas ne tik krepšinio sumetimais, bet ir dėl komandinės atmosferos palaikymo, įtakos drabužinėje. Iš konteksto neiškrito ir V.Čepukaitis. Apskritai, įsitikinome, kad LKL lygis nėra toks prastas, nes visi žaidėjai iš LKL klubų gėdos nepadarė. Jiems gerai talkino ir Turkijoje rungtyniaujantis Evaldas Kairys.

– Susidaro įspūdis, kad naujoje FIBA diegiamoje atrankos į pasaulio čempionatą varžybų sistemoje įžvelgiate daugiau pranašumų Lietuvos rinktinei nei trūkumų…

– Kadangi laimėjome abi pirmąsias dvikovas, visi esame patenkinti. Esą ir rezultatas pasiektas, ir rinktinės rezervas išbandytas tikromis kovinėmis sąlygomis. Tačiau kas būtų, jei būtume nusileidę Kosove arba namuose lenkams? Iškart pradėtume kritikuoti naująją sistemą. Man atrodo, kad naujovė daugumai rinktinių, ypač Europos krepšiniui, atsilieps neigiamai. Tai jau įrodo kroatų pavyzdys.

– Iš tiesų jūsų minima Kroatijos rinktinė, kuriai negalėjo padėti nė vienas jos lyderių, pralaimėjo ne tik akistatą su Italijos komanda, bet ir nusileido Olandijai. Vargu ar toks rezultatas buvo įmanomas, jei kroatai žaistų pajėgiausios sudėties. Kaip manote, jei tokia pajėgi ekipa nepateks į pasaulio čempionatą, matyt, didelę dalį kaltės bus galima perkelti naujajai FIBA atrankos varžybų sistemai?

– Neabejoju, kad kroatams dabar labai apmaudu. Dar daugiau painiavos atsiranda dėl to, kad kai kurios rinktinės, pavyzdžiui graikai, vis dėlto sugebėjo pasitelkti Eurolygos klubų krepšininkus (panašiai pasielgė Serbijos ir Turkijos ekipos). Matyt, stipriausių klubų požiūris į rinktinę priklauso ir nuo šalies krepšinio federacijų pozicijos. Kitas aspektas – paprasčiausia sėkmė. Lietuvai tikrai pasisekė dėl burtų. O, tarkime, E grupėje visos keturios rinktinės yra gero lygio, bet kažkuri jų: Prancūzija, Rusija, Bosnija ar Belgija iškris jau po pirmo atrankos etapo.