Tarp geriausių krepšininkių taip pat buvo šios sporto šakos mėgėjams pažįstama pavardė. Vilniaus "Kibirkšties" atstovė Gabija Meškonytė buvo išrinkta geriausia 2018-ųjų jaunąja krepšininke 20-mečių amžiaus grupėje.

G.Meškonytė su krepšinio kamuoliu susipažino dar kūdikystėje. 20-metės merginos mama Gintarė Grikštaitė žaidė legendinės Vilniaus "Kibirkšties" komandoje, bet dėl sveikatos sutrikimų buvo priversta gan anksti atsisakyti krepšininkės karjeros. Tiesa, nuo krepšinio ji nenutolo, pasirinkusi komentatorės ir žurnalistės darbą. Gabijos tėtis – žinomas sporto komentatorius Tautvydas Meškonis taip pat yra krepšinio mėgėjas. Krepšinį žaidė ir G.Meškonytės senelis Vaclovas Grikšas, kuris, beje, tapo ir pirmuoju, neoficialiu, mergaitės treneriu.

"Kiek save pamenu, nuo mažiausių dienų sukausi krepšinio aplinkoje. Kadangi mama komentuodavo moterų krepšinio rungtynes, daug laiko praleisdavau krepšinio arenose. O kai mama dirbdavo, mane prižiūrėdavo senelis, taip pat buvęs krepšininkas. Be to, mūsų namuose buvo įrengtas mažas krepšys ir aš nuolat mėtydavau į jį kamuolį. Apskritai, mūsų giminėje daug krepšininkų – ne tik mama ir senelis, bet ir krikšto mama, pusseserė, taip pat ir tėtis dažnai žaisdavo krepšinį su žurnalistais", – "Vilniaus dienai" sakė G.Meškonytė.

– Kada pradėjote reguliariai treniruotis, ar nebuvo nukrypimų į kitas sporto šakas?

– Įdomiausia, kad į pirmąją krepšinio treniruotę nuėjau tik būdama trečioje klasėje. Nors šeima gyveno krepšinio dvasia, mama labai nenorėjo, kad aš būčiau krepšininke. Todėl iš pradžių lankiau įvairius būrelius, išbandžiau visokias sporto šakas. Visgi galiausiai pareiškiau mamai, kad jei ji neleis manęs į krepšinį – eisiu žaisti futbolo. Tai padėjo. Ji mane atvedė į Vilniaus krepšinio mokyklą, patekau pas trenerę Loretą Galdikienę. Pradžia nebuvo lengva, nes reikėjo mokytis elementarių krepšinio niuansų, taisyklingai varyti kamuolį ir pan. Pamenu, kad labai erzino žingsnių ir dvigubo varymo taisyklė, prireikė laiko. Bet buvau labai aktyvus vaikas, man labai patiko bėgioti, šokinėti, žaisti, mesti į krepšį. Be to, krepšinis – komandinė sporto šaka, o man labai pasisekė, kad žaidžiau draugiškuose kolektyvuose, įvairiose varžybose. Ir taip viskas susiklostė, kad netrukus krepšinis užėmė pagrindinę vietą mano gyvenime.

Pareiškiau mamai, kad jei ji neleis manęs į krepšinį – eisiu žaisti futbolo. Tai padėjo.

– Jauniems sportininkams dažniausiai didžiausių sunkumų kyla pereinant iš jaunimo varžybų į suaugusiųjų sportą. Sprendžiant iš jūsų rezultatų, žaidimo moterų krepšinio lygoje, Lietuvos rinktinėje, su šiais sunkumais nesusidūrėte?

– Į suaugusiųjų krepšinį patekau labai anksti, būdama vos 15 metų su "Jaunųjų talentų" komanda jau žaidžiau aukščiausioje moterų lygoje. Pirmas pusmetis buvo labai sunkus ir man, ir visai komandai. Žaidimo greitis, mąstymas, elementari jėga, viskas buvo kitaip nei jaunimo varžybose. Bet kažkaip po truputį prisitaikiau, 2015 m. sulaukiau "Kibirkšties" kvietimo ir šioje komandoje žaidžiu jau ketvirtą sezoną. Dabar jau ir pati stebiuosi, kad būdama vos 20-ies esu komandos senbuvė. Man nekilo jokių problemų įsiliejant į komandą, gal tik pirmus kelis mėnesius buvo kiek nedrąsu, bet trenerė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė manimi pasitikėjo, suteikė daug žaidimo laiko ir netrukus įsitvirtinau tarp pagrindinių žaidėjų.

– Praėjusiame sezone "Kibirkštis" Lietuvos čempionate užėmė antrą vietą, o šiais metais esate pagrindinės pretendentės į aukso medalius. Kas lėmė, kad pakilote taip auštai?

– Visų pirma, tai lėmė permainos pačioje moterų krepšinio lygoje. Po praėjusio sezono iš varžybų pasitraukė dvi pajėgiausios komandos – čempionės Kauno rajono "Hoptrans-Sirenos" ir trečią vietą užėmusi Marijampolės "Sūduva". Tad mums šiais metais tikrai lengviau ir paprasčiau siekti aukščiausių vietų, juo labiau kad kitokio tikslo ir nėra – tik aukso medaliai. Kita vertus, tai, kad iš čempionato pasitraukė pajėgios varžovės, turi ir neigiamų pasekmių. Smuktelėjo varžybų lygis, nėra ir tokios įtampos, intrigos. Gal dėl to ir susidomėjimas moterų krepšinio čempionatu taip pat sumažėjo. Iš dalies tai kompensuoja naujas Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionatas, kuriame turime galimybę susitikti su galinga varžove, moterų Eurolygoje žaidžiančia Rygos TTT komanda. Tarptautinių varžybų patirties suteikia ir žaidimas Europos moterų krepšinio lygoje, nors ten mes kol kas pralaimėjome visas žaistas rungtynes. Bet iš tiesų, net ir pralaimėjimai suteikia geros patirties, nes lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvoje.

– Krepšinis Lietuvoje yra populiariausia sporto šaka, bet moterų krepšinis paskutiniais metais susiduria su rimtomis problemomis. Kaip manote, kodėl?

– Viskas prasideda nuo mergaičių krepšinio, nes susidomėjimas juo gerokai sumažėjo, mergaitės mieliau renkasi kitas sporto šakas. Manau, jog tai susiję su tuo, kad mūsų moterų krepšinyje nėra ryškios komandos – lyderės. Prieš dešimtmetį buvo "Lietuvos telekomas", komanda sėkmingai žaidė moterų Eurolygoje, o visos mažosios krepšininkės svajojo vieną dieną apsivilkti šios ekipos marškinėlius. Dabar taip nėra. Ir Lietuvos rinktinė nedžiugina rezultatais, o kai jų nėra, tada ir susidomėjimas krepšiniu mažėja. Kita vertus, ne paslaptis, kad iš krepšinio Lietuvoje gali gyventi tik vyrai, moterų atlyginimai tikrai nėra dideli. Nebent išvyktum žaisti į užsienį, į aukštesnio lygio čempionatus ar komandas.

– Prieš kelias savaites buvo paskelbti geriausi 2018-ųjų Lietuvos krepšininkai. Ar labai nustebote tapusi geriausia 20-mečių grupės krepšininke?

– Kai paskelbė balsavimo pradžią, net negalvojau, kad pateksiu tarp pretendenčių į geriausios jaunos krepšininkės titulą. Kai buvo pristatyti pirmi balsavimo rezultatai, pamačiau savo pavardę ir nustebau, kad už mane balsuoja daug žmonių. Neslėpsiu, kad toks įvertinimas buvo tikrai labai malonus. Kita vertus, man asmeniškai šie metai buvo sėkmingi. Su "Kibirkštimi" iškovojau Lietuvos moterų krepšinio lygos sidabrą, tai mano aukščiausias pasiekimas aukščiausioje lygoje. Be to, pati daug žaidžiau ir buvau gan pastebima. Taip pat labai daug pozityvių emocijų suteikė vasarą su Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktine Europos jaunimo čempionato B divizione užimta trečia vieta. Jaunimo rinktinėse žaidžiau nuo 2014 m., bet tik šiais metais pagaliau iškovojome medalius, kartu pasiekėme ir pagrindinį tikslą – sugrąžinome 20-mečių rinktinę į A divizioną.

– Ko palinkėtumėte sau ir moterų krepšiniui 2019 metais?

– Labai norėčiau moterų lygoje su "Kibirkštimi" iškovoti aukso medalius. Taip pat noriu būti geresnė krepšininkė. Kadangi kitą vasarą jau nereikės žaisti už jaunimo rinktines, galėsiu daugiau laiko ir jėgų skirti individualioms treniruotėms. Be to, labai noriu, kad į mūsų rungtynes ateitų kuo daugiau žiūrovų. Suprantu, kad mes negalime varžytis su vyrais, bet manau, jog merginų krepšinis turi savo žavesio ir yra vertas visų dėmesio.