44-erių T. Masiulis su Kauno „Žalgiriu“ triumfavo Eurolygoje, su Lietuvos rinktine laimėjo Sidnėjaus olimpiados bronzos medalį ir daugiau nei dešimtmetį gynė įvairių komandų garbę Lietuvoje, Italijoje ir Lenkijoje.

Būtent pastarojoje šalyje meilė krepšiniui gimė ir o sūnui Gyčiui, kuris Sopoto mieste atliko pirmuosius judesius su krepšinio kamuoliu.

„Sopote žaidžiau šešerius metus, todėl Gytis ten praleido visą savo vaikystę. Jis būdamas mažas su manimi eidavo į treniruotes ir jose tyliai bei ramiai sėdėdavo, o po jų visada lakstydavo su kamuoliu. Gytis užaugo krepšinio aikštelėje ir matė visą rutiną, tad viskas po to buvo natūralu – namuose visada žaisdavo, nuo vaikystės jo rankose buvo kamuolys. Pats susigalvodavo visokių žaidimų su kamuoliu“, – apie sūnų pasakojo  T. Masiulis.

„Nuo vaikystės man krepšinio kamuolys nebuvo svetimas. Turėdavau ir prie sienos pakabintus mažiukus krepšius, ir palėpėje turėjau savo krepšį, ten rengdavau NBA turnyrus ir braižydavau lenteles. Žaisdavau vienas arba mėtydavome su tėčiu. Tėtis išvyko žaisti į Lenkiją ir man labai patiko būti tarp visų krepšininkų treniruotėse bei rūbinėje, trintis kartu“, – sakė G. Masiulis.

Nors Gyčiui krepšinį krito į akį iš pirmo žvilgsnio, jų gražių santykių vos nesugriovė kita sporto šaka – futbolas. Visgi vieną vasarą palankęs šias treniruotes, kuriose būdavo aukštesnis už savo trenerį, Gytis nusprendė grįžti į krepšinį.

T. Masiulis savo sūnų treniravo ne tik individualiai, bet ir toje pat komandoje – jis dirbo antrosios Žalgirio komandos vyriausiuoju treneriu. Net septynerius metus „Žalgirio“ talentų fabriko galva dirbęs T. Masiulis ne tik Gytį, bet ir visus savo treniruotus žaidėjus laiko tarsi savo vaikais.

„Už visus vaikus, kurie praėjo pro mano rankas, labai sergu ir noriu, kad jiems pasisektų. Labai smagu, kai pamatai, kad gerai sužaidžia. Žaidė Panevėžio ir Prienų komandos, tai suskaičiavau, kad rungtyniavo 8 mano krepšininkai. Įdomus jausmas“, – teigė T. Masiulis.