„Labai saldus titulas, kurio negalima nuvertinti, net jei čia visi prie jų yra pripratę. Kaunas - geriausia degalinė, kurioje esu buvęs, nes ji – čempioniška“, – dėstė A. Trinchieri.

„Laimėjome labai sunkią seriją, kurioje buvo net keturios komandų pergalės išvykose. Paskutines rungtynes laimėjome dėl to, kad tris paskutines minutes to norėjome labiau. Visi nuopelnai tenka žaidėjams. Sužaidėme 87 ar 88 mačus šį sezoną. Atradome psichologinių jėgų. Ateis laikas analizei, kodėl nežaidėme gero krepšinio. Bet kam rūpi? Mes laimėjome ir tai yra svarbiausia“, - aiškino italas.

A. Trinchieri atsisakė kalbėti apie savo ateitį Kaune, nors turi garantuotą sutartį su „Žalgirio“ klubu.

– Ar jūs asmeniškai patobulėjote per šią seriją?

– Dalyvavau daug finalų, daug penktųjų rungtynių, nemanau, kad daug išmokau apie krepšinį. Išmokau tai, kad pabaigoje viską lemia tai, kokio stiprumo yra tavo žaidėjai.

Laimėjome taurę, turėjome 35 pergalių seriją, bet niekas nepasakė bravo, tarsi viskas būtų normalu. Tada pasieki LKL finalą, kuris yra visiški spąstai, nes tarsi žaidi prieš komandą, kuri nesėkmingai žaidė FIBA Čempionų lygoje, nepateko į Mindaugo taurės ketvertą, o čempionate įveikėme ją tris kartus.

– Didžiąją serijos dalį atsilikinėjote. Ar pasibaigus pajautėte palengvėjimą, ar labiau džiaugsmą?

– Palengvėjimą, nes esu labai geras stebėtojas. Iš labai toli mačiau, kokie spąstai mūsų laukia. Turiu suprasti, kas yra mano asmeninė laimė, tam prireiks kelių dienų. Negeriu daug, bet šiandien manęs bus prašoma išgerti olimpinį baseiną.

– Nacionalinio čempionato nebuvote laimėjęs aštuonerius metus. Ar dėl to šis triumfas yra saldesnis?

– Ne. Tai yra šiek tiek nepagarbu. Jūs, kaip ir daugelis, neturite nė menkiausio supratimo, kas nutiko per tuos metus. Antrais savo metais „Partizan“ buvome pirmi Europos taurėje, pirmi Adrijos lygoje, laimėjome dvi taures. Būtume laimėję Europos taurę, Adrijos lygą ir Serbiją lygą, bet nutiko koronavirusas.

Su „Bayern“ buvome per metimą nuo Eurolygos finalo ketverto, laimėjome taurę ir patekome į čempionato finalą. Dvi dienos prieš finalą mūsų aukštaūgis Paulas Zipseris vos nemirė dėl sveikatos problemų. Galite sakyti, kad aš nelaimėjau, bet turėjote būti toje rūbinėje, kad suprastumėte, kas vyko. Antrą sezoną neturėjome viso starto penketo. O kai Eurolygoje ir vėl nueini iki penktųjų ketvirtfinalio rungtynių prieš Šarą, tu esi pasmerktas. Praėję metai Kaune buvo blogi - tiesa, bet tam yra priežasčių.

– Ignas Brazdeikis šį sezoną žaidė banguotai, vienu metu jis išvis nebuvo leidžiamas į aikštę, bet finale tapo vienu svarbiausių faktorių...

– Jis yra tikras žaidikas, turi charakterį, asmenybę ir pataikė didingus metimus. Negali laimėti lemiamų rungtynių be tokių didžių epizodų, kuriuos Iggy sukūrė. Jis dar turi daug ką tobulinti, nes dar nepasiekė savo karjeros piko.

– Ką per šį sezoną sužinojote apie LKL finalo MVP tapusį Sylvainą Francisco?

– Supratau, kad jį visi myli. Kartais su juo nėra lengva, nes jis daro daug klaidų, visuomet žaidžia ties riba, nes yra labai greitas. Bet svarbiausia, kad jis turi didžiulę širdį. Bandau jį kažko išmokyti, bet atrodo, lyg piltum vandenį į smėlį, viskas dingsta. Tada po trejų rungtynių, jis vienas išjudina šią komandą.

– Pastaruosius dvejus metus žaidėte finalo serijas prieš Giedrių Žibėną. Kaip akistata atrodė jūsų akimis?

– Jis - tikrai geras treneris, manau, kad jo laukia labai solidi karjera. Serija buvo tarp amžinų varžovų, todėl treneriai turėjo būti pasiruošę stumti komandas į priekį. Vilniečiai spaudėsi po krepšiu. Jis kaip Jose Mourinho „pastatė autobusą“ baudos aikštelėje ir privertė mus žaisti šiek tiek kitaip. Išleidę tris aukštus žaidėjus kažkiek pakeitėme serijos eigą, nes jiems tapo sunku žaisti su trimis gynėjais.