Erikos James trilogija apie 50 pilkų atspalvių po pasaulį pasklido daugiau kaip 100 milijonų egzempliorių tiražu. Pirmosios knygos ekranizacija tapo kone laukiamiausia metų premjera. Kuo gi skaitytojus taip patraukė pasaka apie meilę ir... sadomazochizmą?

Sekse visada vilioja tai, kas uždrausta: ko patys nedarome, bet galvojame, kad daro kiti. Būtent tuo paaiškinamas knygų ir filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ populiarumas.
Psychologies.ru apie tai kalbina psichoanalitiką Alainą Herilį.

- Milijonai skaitytojų, milijonai žiūrovų. Iš kur toks ažiotažas dėl knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“?

- Knyga savyje jungia, du atskirus pasaulius, kurie gyvenime net nesusiliečia. Kristiano Grėjaus ir Anastasijos Stil istorija – vyro ir moters susitikimas pagal visus romantikos kanonus, į kuriuos įsilieja ir sadomazochizmo pasaulis, realiame gyvenime esantis labai toli nuo jausmų. Pirmiausia mus įtraukia stebuklingos meilės istorija: kas gi nutiks tarp pagrindinių herojų. Gyvens jie ilgai ir laimingai, susilauks vaikų? Smalsumą žadina ir seksualinis interesas: ką jie darys? Kaip toli nueis?

Draudžiamumo prieskonis, seksualumas, susiję su sadomazochizmo samprata, ypač domina tuos, kurie apie tai nieko nežino. Sąmonei įprasta romantinė meilės istorija nuramina juos ir tarsi leidžia skaityti ar žiūrėti toliau.

- Šią knygą žmonės skaitė nesigėdydami, viešai apie ją kalbėjo. Tas pats vyksta ir su filmu. Seksualinė trauka – jau nebe toks tabu, kaip buvo anksčiau?

- Nuo seksualinės revoliucijos pradžios kalbėjimo ir mąstymo apie seksą maniera pasikeitė. Dabar apie jį kalbame lengvai. Seksualumo apraiškų apstu ir reklamoje, ir kine. Kine perversmas parsidėjo, kai teatrus pasiekė garsioji „Emanuelė“. Pirmą kartą seksualinių nuotykių istorija publikai pasiūlyta ne kaip pusiau nelegaliai privačiose salėse rodomas X kategorijos filmas, o kaip kinas, vertas masinio žiūrovo dėmesio.

Filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ sėkmę aiškinu tuo pačiu noru išvysti tai, kas apibūdinama kaip skandalinga ar draudžiama, ir išgyventi aštrių pojūčių. Mat daugumos mūsų intymus gyvenimas per tuos metus nuo seksualinės revoliucijos pradžios nelabai ir pasikeitė. Mes nepradėjome mylėtis daugiau ar praktikuoti iškrypėliškas seksualines technikas. Todėl tie, kurie perskaitė knygą ar pažiūrėjo filmą, nebūtinai pritaria sadomazochizmui. 

- Kalbama, kad ir knygoje, ir kine pateikta sušvelninta sadomazochizmo versija. Ar tai tiesa?

- Taip, tai netikras sadomazochizmo „veidas“, labai sušvelnintas ir gana tolimas nuo to, kas iš tikrųjų vyksta tarp „skausmo mėgėjų“. Sadomazochistams sekso partneris yra viso labo priemonė, daiktas. Jis nėra realus žmogus, o tik malonumams naudojamas kūnas. Tas, kuris nori pamatyti tikrąjį sadomazochizmą, niekada neis į tokį kiną. O knygoje ir filme, norint istorijai suteikti daugiau pikantiškumo, viso labo naudojama „skausmingo sekso“ atributika.

- Ar gali tokios knygos sugriauti sadomazochizmo aureolę?

- „Paskutinis tango Paryžiuje“, „Emanulelė“, „Istorija O“ – kino istorijoje buvo nemažai filmų, kurių atskiros scenos vaizdavo seksualines patologijas. Kartais seksualinis iškrypimas yra „pasaldinamas“, kaip yra ir knygoje, apie kurią kalbame. Tokie filmai iškelia mums svarbius klausimus, leidžia išsiaiškinti poziciją: esame už ar prieš, patinka mums tai ar ne. Be to, taip plečiame ir suvokimo apie sekso horizontą.

- Kodėl elgsena, kuri laikoma iškrypimu, mus taip traukia?

- Sekse visada vilioja tai, kas uždrausta: ko patys nedarome, bet galvojame, kad daro kiti. Smalsumas būdingas žmogaus prigimčiai – vaikas, kuris gyvena kiekviename mūsų, nori žinoti, ką be jo miegamajame veikia tėvai. Noras pažiūrėti pro rakto skylutę, kai kalbame apie seksą, - ne patologija. Būtent tuo ir paaiškinamas knygų ar filmų, pasakojančių apie tai, kas vyksta su kitais, populiarumas.

- Po knygų trilogijos ir filmo pasirodymo išaugo antrankių, bizūnų bei kitokios sadomazochistinės atributikos pardavimai...

- Taip, tačiau pažiūrėkite, kokie tie bizūnai ar antrankiai parduodami – velvetiniai, netikri... Tai ir yra švelnesnė sadomazochizmo versija, apie kurią kalbėjau. Be to, tai, kad žmonės perka tokią atributiką, dar nereiškia, jog ją ir panaudos. Žinau daug žmonių, kurie nusipirko visas tris „atspalvių“ knygas, tačiau perskaitė vos vieną ar pusantros. Ši knyga labai greitai nusibosta, bet leidžia geriau pažinti save: identifikuodamas save su herojais, skaitytojas klausia savęs, ar galėčiau pasielgti taip pat? Ar norėčiau?

Tarp kitko

Sadomazochizmas – dviejų seksualinių praktikų derinys, kur žeminamasis (mazochistas) nori kentėti fiziškai ir morališkai. Malonumą ir džiaugsmą jam atstoja skausmas. Savo ruožtu sadistas jaučia malonumą tik suteikdamas skausmo kitam, priversdamas paklusti.

Psichoanalizė sadomazochismą įvardija kaip patologinius santykius, kuriuose nebelieka subjekto – abu partneriai vienas kitą mato kaip objektus.