Juslingumas primena mūsų gyvuliškąjį pradą ir todėl jo bijome ar bandome neigti, užmiršdami, kad evoliucionuojame dėl to, jog juslėmis pažįstame pasaulį.

Buvo tabu

Iki seksualinės revoliucijos laikų (1960-ųjų) juslingumas Vakarų pasaulyje buvo tabu, nes civilizacija mus vedė tolyn nuo pirmykščių poreikių, o „juslingumo prigimtis – gyvuliška“, teigia neurobiologas Žanas-Didier Vincentas. Tačiau atsisakyti jo negalime, nes juslingumas – tai yra gebėjimas juslėmis pažinti tikrovę – yra pagrindinė žmogaus raidą skatinanti jėga. „Mūsų mąstymas, veiksmai remiasi juslėmis, - aiškina neurobiologas. – O jų šaltinis – galvos smegenyse esantis malonumo centras.“

Du pasitenkinimo keliai

„Mes gimstame jau galėdami atskirti malonumą nuo nemalonumo,“ – teigia Žanas-Didier Vincentas. Galvos smegenų struktūros, sudarančios malonumo centrą, suformuoja jautrią sistemą, nuo kurios priklauso malonumo hormono dopamino kiekis mūsų organizme.

Mokslas skiria du būdus malonumui patirti: iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią. Malonumą gali teikti kūniški jutimai: glamonė, kvapas ir t.t. – tai kelias iš apačios į viršų. Tačiau pasitenkinimo jausmas kyla ir smegenyse, kurios išorinius stimulus (vaizdą, žodį) galima susieti su maloniais prisiminimais. Tai – kelias iš viršaus į apačią.

„Juslių teikiami malonumai vis dar svarbūs tenkinat gyvenimiškus poreikius (maistas, giminės pratęsimas...) ir yra vieni evoliucijos varomųjų jėgų, – aiškina Žanas-Didier Vincentas. – Tačiau kiekvienas turime savo skonį. Mūsų malonumo apetitas ir gebėjimas patirti pasitenkinimą yra skirtingi. Jie priklauso nuo kultūros, auklėjimo, genetikos. Todėl juslingumas – asmeninis kiekvieno reikalas.“

Juslingas seksualumas

Jeigu apie juslingumą kalbėtume iš seksualinės pusės, akcentuoti reikėtų ne mūsų gebėjimą juslėmis suvokti pasaulį, o apie jų virsmą į erotinius impulsus. Seksualinė trauka – viena ryškiausių juslingumo apraiškų. Ji aštrina mūsų pojūčius ir kartu juos stiprinama.

„Kai jaučiame seksualinę trauką, skonis, uoslė, regėjimas – visos mūsų juslės – tarsi pasistiebia, – psychologies.ru teigia seksologė Irina Paniukova. – Mylimo žmogaus viskas: akių spalva, kvapas, odos drėgnumas, balso tembras, prisilietimai – brangūs. Užaštrinti pojūčiai keičia mūsų pasaulio ir net savęs suvokimą. Tuo galima paaiškinti daugelio žmonių pastebėjimą, kad būdami aistringai įsimylėję jie jautėsi daug gyvybingesni nei kitais gyvenimo periodais.

Ryšys tarp juslingumo, seksualumo ir gyvybingumo atsispindi ir libido sąvokoje, kurią pirmasis pradėjo vartoti Zigmundas Froidas.

Žmogiškasis bruožas

Juslingumas svarbus ne tik asmeniui, bet ir visai visuomenei, įsitikinęs antropologas Davidas Le Bretonas: „Tai – viena svarbiausių žmogaus charakteristikų – kaip parašas, kaip žavesys, išskiriantis mus iš minios.“

Tačiau ar juslingumas negrąžina mūsų prie gyvuliškojo prado? „Ne, – tvirtina antropologas. – Juk juslingumas yra „įvilktas“ į socialinius ritualus ir pasireiškia tam tikrai būdais, pavyzdžiui, per drabužius, kuriuos nešiojame, mūsų elgesį, bendravimą.“

Taigi juslingumas – svarbus mūsų stiliaus ir žavesio papildymas. Vien to turėtų pakakti, kad suvoktume, jog jis – didelė mūsų vertybė. Seksologė Irina Paniukova įsitikinusi, kad juslingumas ne tik mūsų egzistavimo patvirtinimas, bet ir vienas svarbiausių žmogaus bruožų.

„Žmogus – vienintelė būtybė, kuri sąmoningai gali lavinti juslingumą, kad savo jėgomis ar su kitų pagalba patirtų malonumą, – sako seksologė. – Tik mes galime rasti tai, kas mums patinka, sukurti pasitenkinimą, įsivaizduoti jį, prisiminti ir pasidalinti su kitais. Štai pagrindinis skirtumas tarp instinktyvios malonumo paieškos ir tapybos, kulinarijos, erotikos, meno gyventi. Juslingumas taip pat ir būdas asmens laisvei pasireikšti. Kad rastume pasitenkinimo šaltinį, turime įsiklausyti į save ir išsilaisvinti iš tam tikrų suvaržymų.

Taigi juslingumas – ne būdas išgyventi, užkoduotas genuose, o gebėjimas gyventi visaverčiai, randant vienybę su pasauliu ir užmezgant santykius su kitais žmonėmis.“