Pasakos lavina kalbą, skatina fantazuoti, padeda pažinti gyvenimą ir save. Jos džiugina ir, jei reikia, nuramina. Be to, pasakos gali tapti puikia tėvų ir vaikų bendravimo priemone – tiltu iš širdies į širdį. „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorės logopedė Kristina Jurevičiūtė ir aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė ragina tėvus sekti pasakas vaikams nuo pirmųjų jų gyvenimo dienų.

„Kuo ankščiau pradėsite sekti vaikams pasakas, tuo geriau. Dainuoti jiems lopšines ar sekti pasakas yra tiesiog privaloma“, – sakė logopedė K. Jurevičiūtė.

Knygelių skaitymas vaikams prieš miegą aktorei K. Savickytei-Damanskienei – maloni dienotvarkės dalis. Ne iš karto ji suprato, kuo naudingas toks skaitymas. Šiuo metu aktorė pati kviečia tėvus į pasakų kūrimo dirbtuves, kur ji pasakoja apie pasakų naudą.

Logopedė K. Jurevičiūtė priminė, kad pasakas sekantys ar jas vaikams skaitantys tėvai gali labai lengvai paskatinti vaikus ir pačius kurti pasakas. Tereikia vaikus sudominti. Galima, į juos kreiptis kad ir taip: „Vaikai, norit – papasakosiu pasaką?“ Jeigu jie atsako norintys, reikia jų paklausti: „O apie ką norit, kad papasakočiau?“ Tarkime, vaikai atsako: „Apie lapę“. Tuomet tėvelis ar mamytė galėtų sugalvoti keturių-penkių sakinių pasaką apie lapę. Jei vaikai sako tokios niekada negirdėję ir tokios nėra, tuomet galima jiems pasakyti, kad patys sukūrėte pasaką bei pasiūlyti tą patį padaryti ir vaikus. „Su vaiku reikia kalbėtis dar iki jo gimimo. Kuo daugiau su juo kalbiesi, kuo jis daugiau girdi kalbant, tuo jis pats geriau kalbės. Vaiko kalbos padargai ruošiasi kalbėjimui ir tada, kai jis tyliai klausosi. Yra įrodyta, kad mūsų balso stygos juda ir tada, kai mes girdime kalbant kitus žmones ar klausomės muzikos“, – kalbėjo tris vaikus auginanti K. Savickytė-Damanskienė.

K. Savickytė-Damanskienė ypač vertina pasakas. Vaikystėje ji labai mėgo skaityti knygas ir skaito jas iki šiol. Dvi mėgstamiausios aktorės vaikystės knygos – „Ronja, plėšiko duktė“ ir „Broliai Liūtaširdžiai“. Šias knygas ji skaitė daugybę kartų. Pasakos jai patiko iki vėlyvos paauglystės. Savo dukterims nuo mažų dienų jiedu skaitydavo pasakas pakaitomis su sutuoktiniu.K. Jurevičiūtės nuomone, mažiausiems tinka knygelės su garsais, taip pat storesnės knygelės pagal temas – apie gyvūnus, transportą, „Mažosios pėdutės“ serijos leidiniai bei knyga „Mano diena“. Kiek vyresniems vaikams logopedė rekomenduoja šias knygas:  Claude Steiner „Šiltų švelnukų pasaka", istorijas apie Kurmį, kurias parašė Eduard Petiška ir Zdenek Miler, Sam McBratney „Ar žinai kaip aš tave myliu", Eduardo Mieželaičio „Zuikis Puikis", Vytės Nemunėlio "Meškiukas Rudnosiukas", taip pat Linos Žutautės Kakės Makės knygeles.

Ką daryti, kad vaikai pamėgtų pasakas ir pamažu įprastų patys skaityti knygas? „Galima su vaikais eiti į knygų mugę, dalyvauti įvairiuose renginiuose, tačiau asmeninis pavyzdys yra svarbiausia. Vaikų skaityti nepriversi. O šiame amžiuje, kai vaikai turi labai daug kitų įvairių pramogų, išmokyti juos pamėgti knygas dvigubai sunkiau nei anksčiau. Padėti vaikams pamilti knygas šiandien yra labai didelis iššūkis ir uždavinys tėvams“, – kalbėjo aktorė.

Aktorė K. Savickytė-Damanskienė ir logopedė K. Jurevičiūtė: 10 pasakų skaitymo privalumų

1.  Puiki tėvų ir vaikų bendravimo priemonė. Vaikai, kuriems skaitomos pasakos, suvokia, kad tuo metu tėveliai skiria dėmesį tik jiems. Gera tradicija yra skaityti vaikams pasakas prieš miegą - dažnai tai yra vienintelis laikas, kai tėvai tikrai būna su vaiku.

2.  Niekada nėra per anksti vaikams sekti ir skaityti pasakas. Sekti pasakas ir dainuoti lopšines vaikui galima nuo pat pirmų dienų. Pradžioje patartina pradėti nuo trumpesnių, pasakų su pasikartojimais, kurias vaikas lengva įsimintų. Ypač tinka rimuotos pasakos, sekamos su judesiais – jas vaikas mielai kartoja. Judesių lydimos pasakėlės, dainelės ir eilėraštukai vaikams yra labai smagus užsiėmimas.

3.  Gerų emocijų teikiantis namų ritualas. Vaikams prieš miegą skaitantiems tėvams ne taip nuobodu juos migdyti, o vaikams – įdomu klausytis. Pasaka padeda vaikui atsipalaiduoti, šalia mamos ar tėčio jis nurimsta, jų kalbėjimas vaikui sukelia daug gerų emocijų.

4.  Kūrybiškumo ugdymas. Klausydamasis pasakų, vaikas tapatinasi su jų personažais ir kartu su jais patiria įvairius nuotykius. Dalis jų realybėje ir neįmanomi, dėl to pasakos suteikia kitokį pasaulio matymą. Pasakose prabyla gyvūnai, kalba įvairūs daiktai ar daržovės, pavyzdžiui, Čipolinas, čia galima sutikti tokių skraidančių žmonių kaip Karlsonas.

5.  Pasakos skatina dialogą. Trejų metų sulaukusį vaiką ir vyresnį jau galima ko nors paklausti apie pasaką: kokie veikėjai buvo, ką jie veikė tam tikru metu, ką jis išmoko iš šios pasakos. Dažniausiai pasaka turi kokį nors moralą, joje būna pavaizduotas geras arba blogas elgesys. Dėl to vaiko galima paklausti nuomonės, kas buvo blogai, kas buvo gerai, gerai ar blogai elgėsi veikėjas. Vaikai kalbės, jei su jais kalbėsitės.

6.  Įkvėpimo šaltinis. Magiškas ir realus pasaulis ikimokyklinio amžiaus vaikui yra vienodai reikšmingi, todėl pasakos jam suteikia svarbios patirties. Kadangi vaikiškos pasakos dažniausiai baigiasi laimingai, tai jam leidžia tikėti gerąja patirtimi. Vėliau jam tai gali būti puikus įkvėpimo šaltinis.

7.  Savęs ir pasaulio pažinimas. Pasakos, skaitomos knygos padeda vaikams susiformuoti vertybes, perprasti tam tikras gyvenimo, žmonių bendravimo taisykles, suvokti pasaulį ir save. Drąsaus personažo nuotykiai ar kokios nors įveiktos kliūtys, sudėtingos situacijos vaikui gali padėti įveikti jo baimes, nerimą.

8.  Knygų žodynas – kalbos ugdymo mokykla. Knygų skaitymas turi pranašumą prieš kalbėjimą šnekamąja kalba. Rašytinis tekstas skiriasi nuo kasdien mūsų vartojamos kalbos. Skaitydami eilėraščius ar senovines pasakas, susiduriame su žodžiais, kurių apskritai nevartojame. Tai plečia vaikų žodyną bei suvokimą apie kalbos turtingumą.

9.  Kiekvienas vaikas turi jam pritaikytas pasakų pasaulio duris. Pasakų pasaulis yra vaizduotės vaisius ir jo nereikėtų išsigąsti. Kai kurie pasakų personažų veiksmai gali atrodyti žiaurūs, tačiau jie būtini pasakų magijai perteikti. Dauguma vaikų yra pasirengę suvokti šias pasakų magijos priemones. Žinoma, pasitaiko itin jautrių vaikų, kuriems kai kurie  pasakų vaizdai sukelia pernelyg gilių neigiamų emocijų. Tėvai turėtų įsiklausyti į savo vaiką ir parinkti jam tinkamiausias pasakas.

10.  Pasakų skaitymas nėra garantija, kad vaikas pamils knygas.Vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio. Dėl to jie nepamėgs skaitymo, jei to daryti nemėgsta jų tėvai.