Ką sako tyrimai

Pirmasis šia tema XX a. pradžioje pasisakė psichiatras Alfredas Adleris. Šis austras pasaulyje žinomas kaip individualiosios psichologijos pradininkas. Anot psichiatro, pirmagimiai neretai užauga neurotiški, mat juos traumuoja antrojo vaiko šeimoje atsiradimas. Jauniausi vaikai esą būna patys ambicingiausi, o antragimiai – emociškai stabiliausi.

Nuo tada mokslininkai iš viso pasaulio vykdė įvairius tyrimus, siekiančius paneigti ar patvirtinti šias prielaidas. Pavyzdžiui, 1968 m. amerikiečių tyrėjų atlikta studija parodė, kad pirmagimiai yra atsargesni ir mažiau linkę rizikuoti. O štai 1980 m. britų mokslininkai, ištyrę virš 300 suaugusiųjų, pareiškė, kad pirmagimiai mažiau kenčia nuo nerimo ir labiau pasitiki savimi.

Vis dėlto, šiandien aiškėja, kad abi studijos buvo atliktos naudojantis abejotinais metodais. 2018 m. tyrimą atliko ir psichologas Scottas Alexanderis. Apklausęs 7 248 asmenis, jis nerado jokių įrodymų, kad gimimo tvarka iš tikrųjų darytų įtaką žmonių charakterio savybėms. Pasak mokslininko, daug svarbiau tai, kaip tėvai elgiasi su savo skirtingo amžiaus vaikais. Jeigu jie auklėjami vienodai, gimimo eilė asmenybei neturės didelės reikšmės.

Patirtys – labai svarbios

Šiai išvadai pritaria ir psichologė Giedrė Kivylienė. Anot specialistės, nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą, kokią įtaką gimimo eiliškumas mums gali turėti.

"Norisi užduoti kitą klausimą: kaip jūs vaikystėje išgyvenote savo gimimo poziciją? Neabejoju, kad susimąsčius iškyla asmeniniai išgyvenimai, gal net nuoskaudos. Štai šiuos potyrius galima susieti su žmogaus charakterio savybėmis kur kas labiau nei pačią gimimo tvarką, – teigia psichologė. – A.Adleris dar 1918 m. pastebėjo, kad brolių ir seserų tarpusavio santykiai sukuria universalių potyrių. Tačiau psichiatras pabrėžė, kad, be vaikų gimimo eiliškumo, svarbi ir atmosfera šeimoje, ankstyvosios patirtys ir gyvenimo stilius. Be to, A.Adleris pažymėjo, kad, vertinant vaikų gimimo eiliškumą, turėtų būti ne ilgesnis kaip penkerių metų skirtumas tarp gimimų."

Pasak pašnekovės, individualiosios psichologijos pradininko iškeltos idėjos gyvuoja ir šiandien. Todėl jos dažnai tampa mokslinių tyrinėjimų ir diskusijų objektu. Tačiau psichologo konsultacijų metu klausiama ne tik apie vaiko gimimo eiliškumą šeimoje. Vertinama aplinkybių visuma ir tai, kaip jos viena kitą veikia.

"Svarbios ankstyvosios vaikystės patirtys, raidos kontekstas ir situaciniai veiksniai. Konsultacijos metu aiškinamasi, ar vaikas gimė pilnoje šeimoje, koks jo tėvų auklėjimo stilius, tarpusavio santykiai", – pasakoja psichologė.

Socialinės kilmės įtaka

Šeimos tarpusavio santykiams didelę reikšmę teikia ir Geštalto psichoterapijos praktikė Jurga Kuliešienė. Specialistė prisiminė 1996 m. psichologo Franko Sulloway vykdytą tyrimą.

"Remiantis šia studija, tikėtina, kad dviejų vaikų šeimose augantys pirmagimiai broliai taps ambicingi, dominuojantys, pavydūs, agresyvūs, labiau besilaikantys vertybių ir įsitikinimų. Jaunesnieji broliai užaugs maištingesni, atviri naujovėms ir nuotykiams, be to, paslaugūs, – pasakoja J.Kuliešienė. – Tačiau tame pačiame tyrime nurodoma, kad reikšmingą įtaką turi ir tai, kaip tėvai vertina vyresnįjį ir jaunesnįjį sūnų, kokius jiems diegia vertybinius vaidmenų modelius."

Vaikai turėtų dalytis, kai to nori patys, o ne kai liepiama.

Asmeninio archyvo nuotr.

J.Kuliešienė pastebi, kad brolių ir seserų konkurencija yra natūralus procesas. "Poreikis surasti sau vietą šeimoje yra visiškai natūralus. F.Sulloway pastebėjo, kad gimimo eilė lemia skirtingą mūsų amžių, fizinį sudėjimą, statusą, taip pat turime skirtingus vaidmenis savo šeimose. Daug lemia ir tėvų įtaka vaikams bei tarpusavio konfliktai. Tyrinėdami šeimas, kuriose auga įvaikinti vaikai, psichologai pastebi analogiškus elgesio modelius, susijusius su įvaikinimo eiliškumu. Tad galima daryti išvadą, kad eiliškumo įtaka vis dėlto yra labiau socialinės, o ne psichologinės kilmės", – pabrėžia specialistė.

Atžalai – tėvų pareigos

Tad, anot pašnekovių, vien faktas, kad žmogus gimė pirmas ar penktas šeimoje, negali turėti stipraus poveikio. Pagal gimimo tvarką priskiriant žmonėms asmenybės ar charakterio bruožus, galima daryti nebent mažai mokslines, bendrojo pobūdžio prielaidas. Vis dėlto gimimo eiliškumas kartais gali atskleisti traumines vaiko patirtis. Pavyzdžiui, jei šeimoje gimė jaunėlis.

"Tokiu atveju mažam žmogui tenka išgyventi pakitusį santykį su svarbiais suaugusiais ir priimti konkurentą. Neretai jam taip pat užkraunama atsakomybė rūpintis jaunesniais šeimos nariais, nepagrįstai perimti tėvų pareigas. Be to, tėvai linkę nejučia lyginti vaikus tarpusavyje, – atkreipia dėmesį G.Kivylienė. – A.Adlerio idėjas plėtojęs psichologas F.Shumanas teigė, kad už vaiko gimimo eiliškumą svarbiau tai, kaip jis pats suvokia savo vaidmenį šeimoje."

Šiuos vaidmenis vaikai perima bendraudami su tėvais, broliais ir seserimis, globėjais, giminėmis, mokytojais ir kitais aplinkiniais. Jų įtaka vaiko asmenybės formavimosi metu ypač svarbi. Vis dėlto ne mažiau reikšmingi ir kultūriniai bei istoriniai gyvenimo aspektai.

"Augant mano kartai, vyravo nerašyta taisyklė, kad vaikai augina vaikus. Juk tėvai nuolat dirbdavo, – pasakoja psichologė. – Būdavo visiškai natūralu, kad vyriausiasis vaikas atlieka tėvų pareigas, rūpinasi ne tik savimi, bet ir mažesniaisiais. Todėl greičiausiai toks suaugęs vyresnėlis nuoširdžiai nesupras savo atžalos nesavarankiškumo patekus į panašias situacijas. Džiaugiuosi, kad šiandien akcentuojame pagarbą vaiko poreikiams ir galimybėms pagal amžių ir raidą, bei vis plačiau kalbame apie pagarbią ir išmintingą tėvystę. Vaikas nėra mažas suaugęs, tad jam nederėtų užkrauti pernelyg didelių pareigų."

Tėvų šeimos modelis

Galbūt šios patirtys vėliau gali lemti tai, kaip suaugęs žmogus kurs šeimą? Gal vienturtis vaikas ateityje tikėsis visur išlikti svarbiausias, o brolius ir seseris nuolat prižiūrėjęs pirmagimis visai nebenorės savo atžalų?

Anot G.Kivylienės, šioje situacijoje apibendrinimai neįmanomi. Vaikai savo charakterio savybes ugdo ne tik namuose, bet ir kitose socialinėse erdvėse – darželyje, mokykloje, draugų rate. Tad jauną žmogų veikia ne tik jo gimimo tvarkos nulemtos aplinkybės.

"Pažįstu vienturtį, kuris sėkmingai sukūrė šeimą ir augina tris nuostabius vaikus. Neabejoju jo diplomatiškumu ieškant kompromisų šeimoje, – šypsosi G.Kivylienė. – Tiesa, kalbant apie gyvenimo partnerių pasirinkimą ir šeimos kūrimą, tėvų šeimos modelis ir ankstyvos vaikystės patirtys išties yra itin reikšmingos. Jei tėvai puikiai sutaria, didelė tikimybė, kad tai atsispindės ir jų suaugusio vaiko gyvenime. Partnerius pasąmoningai pasirenkame panašius į savo biologinius tėvus ar globėjus. Jų santykių modelį perkeliame į savo šeimas, siekdami naujame santykyje išsigydyti vaikystės žaizdas."

J.Kuliešienė pritaria, kad tėvų suformuoti ir dėl įvairių trauminių patirčių atsiradę elgesio modeliai pasireiškia ir suaugus. Tačiau tai vėlgi ne visada susiję su gimimo eilės tvarka.

"Nemanau, kad galima teigti, kad užaugęs vienturtis būtinai patirs sunkumų dalijantis, kuriant šeimą. Tačiau tai, kad jis augo vienas, vis dėlto gali turėti įtakos. Galbūt toks žmogus nuspręs turėti tik vieną vaiką, nes jam pačiam buvo labai gera, arba kaip tik norės gausios šeimos, – svarsto specialistė. – Vienturčio patiriami sunkumai dalijantis ar ieškant kompromisų daugiau gali būti susiję ne su vaikų skaičiumi šeimoje, o su jo auklėjimu. Dalijimosi sunkumai gali kilti dėl klaidingo tėvų skatinimo vaikystėje atiduoti žaislus kitiems, jei tai vaikas išgyveno kaip trauminę patirtį. Vaikai turėtų dalytis, kai to nori patys, o ne kai liepiama."

Tėvų vaidmuo, jų auklėjimo stilius ir sukurtas santykis su vaiku yra labai svarbus besiformuojančiai atžalos asmenybei.

Pašnekovė sako, kad daugiavaikėje šeimoje augęs žmogus išties gali turėti išugdytą polinkį nusileisti, susitarti. Tačiau kartu jis gali kentėti nuo trukdymo atsiskleisti jo asmenybės savitumui.

"Tėvai kartais linkę gožti savo vaikų savitas asmenybes. Tai daroma visiems skirstant žaislus po lygiai, vienodai rengiant, užrašant į tuos pačius būrelius, nepastebint tikrųjų kiekvieno vaiko poreikių ir norų", – atkreipia dėmesį J.Kuliešienė.

Kuri pora tvirčiausia?

XX a. antrojoje pusėje taip pat buvo vykdyta nemažai tyrimų, tvirtinančių, kad partnerių gimimo eiliškumas yra svarbus santuokai. Pasirodo, esą geriausiai į poras pirmagimiui, vienturčiui ir viduriniam vaikui tinka jaunėlis. O štai susituokus dviem pirmagimiams ar jaunėliams, santykiai bus pasmerkti žlugti.

Tokiomis išvadomis greitai susižavėjo populiarioji psichologija. Šių tyrimų pagrindu publikuota daugybė straipsnių ir knygų, patariančių, kaip susirasti antrąją pusę. Tačiau G.Kivylienės teigimu, romantiniai santykiai nėra tokie jau paprasti. Kuriant šeimą svarbios ne tik vaikystėje įgytos patirtys, bet ir tai, kaip mes jas interpretuojame suaugę.

Asmeninio archyvo nuotr.

"Nepriklausomai nuo to, ką patyrėme vaikystėje, svarbiau yra tai, kaip mes į tai reaguojame užaugę. Suaugę mes jau galime kritiškai mąstyti ir vaikystės situacijas vertinti nebe vaiko, o suaugusio žmogaus akimis. Galime netgi įsijausti į tėvų, brolių ar seserų vaidmenis. Ypač tai suprantame ir pajaučiame augindami savo vaikus", – pastebi psichologė.

Pasak specialistės, mes turime galimybę keisti savo charakterio savybes ar išmoktus elgesio modelius. "Tai galioja ir sąmoningai kuriamai santuokai. Dviejų žmonių santykiai kelia ne tik džiaugsmo, bet ir iššūkių, nepriklausomai, ar abu partneriai yra vyresnėliai, ar jų gimimo eiliškumas skiriasi", – atkreipia dėmesį G.Kivylienė.

J.Kuliešienės teigimu, tobulų santykių recepto tikrai nėra. "Galbūt nuvilsiu, tačiau ne gimimo eilė lemia santuokos tvirtumą ar apskritai gebėjimą ją sukurti. Tai, kaip mes renkamės partnerius, tiria ne viena iš psichologijos mokslo krypčių. Anot tyrėjų, mūsų pasirinkimui įtakos turi daugybė asmenybę suformavusių faktorių. Todėl viskas yra kur kas sudėtingiau. Porą sieja ne tik partnerių panašumai, bet ir tai, kaip jie suderina skirtumus, poros vertybės, tikslai, o ne tik gimimo eiliškumas", – šypsosi ji.

Tėvų ir vaikų ryšys

Vis dėlto abi pašnekovės sutinka, kad gimimo eiliškumo ir tėvų auklėjimo mišinys turi įtakos žmogaus asmenybei. Jei pirmagimis tėvų yra labiau skatinamas, jaučia spaudimą būti geriausias, tai, be abejonės, turės įtakos. Tuo tarpu pernelyg lepinamas jaunėlis išties užaugęs gali būti mažiau savarankiškas.

"Tėvų vaidmuo, jų auklėjimo stilius ir sukurtas santykis su vaiku yra labai svarbus besiformuojančiai atžalos asmenybei. Tačiau nenuvertinkime ir paties vaiko temperamento, talentų, individualybės ir unikalumo, – vardija G.Kivylienė. – Gimimo eiliškumas iš tikrųjų suteikia tam tikras sąlygas vaiko raidai. Pavyzdžiui, jei mama daugiau laiko praleidžia su mažesniu šeimos nariu, vyresnėlis turi erdvės tapti savarankiškesnis ar kūrybiškesnis. Jaunėliams suteikiama galimybė stebėti tėvų santykius su pirmagimiu, ir iš jų mokytis. To pirmasis vaikas neturėjo."

Pasak psichologės, tiek jaunėliai, tiek vyresnieji šeimoje susiduria su tam tikrais resursais ir apribojimais. Tačiau daug priklauso ir nuo tėvų ryšio su vaiku ir gyvenimiškų situacijų.

Antragimio sindromas

O kaipgi antragimiai? Nemažai psichologų kalba apie vidurinio vaiko sindromą. Esą vyresniajam tenka visi nuopelnai, jauniausiajam – meilė, o viduriniam – nieko. Psichologas, knygos "The Birth Order Book" autorius Kevinas Lemanas teigia, kad būtent viduriniai vaikai dažniau jaučiasi nelaimingi, ignoruojami.

Už namų ribų elgiamės pagarbiai ne tik su mažiausiais, bet ir vyresniaisiais. Šią taisyklę turėtume taikyti ir namuose.

Vis dėlto, anot G.Kivylienės, sunku pasakyti, kada iš tikrųjų geriausia gimti. "Kaip bus patenkinti vaiko poreikiai, priklauso nuo tėvų empatijos ir įsitraukimo į tėvystę, paties mažylio subjektyvių patirčių, – teigia pašnekovė. – Norėčiau pasidalyti vienos mamos pasakojimu, kaip jos trimetė jaunėlė vieną dieną su liūdesiu paklausė, kodėl būtent ji gimė šeimoje trečia. Ši mergaitė trečiosios poziciją kažkodėl interpretuoja neigiamai. Šiuo atveju svarbu sužinoti, iš kur kyla šis liūdesys, išsiaiškinti, kaip šeimoje jaučiasi mergaitė, būdama mažiausia."

J.Kuliešienė pritaria, kad apibendrinimų šiuo atveju būti negali. "Įsivaizduokime, kad trys vaikai šeimoje auginami pagal modelį, kai antragimiui išties skiriama mažiau dėmesio. Tada jis tikrai patirs vidurinio vaiko sindromą. Jei svarbūs mūsų poreikiai vaikystėje nepatenkinami, jie lydės mus visą gyvenimą. Suaugus tai gali trukdyti gyventi visavertiškai. Tačiau tai nereiškia, kad visi antragimiai patiria tą patį", – pastebi psichologė.

Sukurti saugumo jausmą

Tad kaip užtikrinti, kad vaikui jo gimimo eiliškumas neturėtų didelės įtakos? Ko gali imtis tėvai? G.Kivylienės teigimu, kad ir kokie išmintingi ir mylintys tėvai būtų vaikams, užaugusios atžalos vis tiek turės kuo pasiguosti savo psichoterapeutui.

"Deja, mūsų baimės ir lūkesčiai vaikus riboja, sukuria tarp jų konkurencingą, nepagarbią aplinką. Mažieji pykstasi ir konkuruoja dėl jiems pačių svarbiausių žmonių – tėvų, dėmesio, meilės ir pripažinimo, – pabrėžia specialistė. – Galime įsivaizduoti ar prisiminti, kaip jaučiasi vaikas, kuris yra nuolat tėvų raginamas nusileisti ir tenkinti mažesniojo brolio ar sesės įnorius, ignoruojant savuosius. Arba kaip jaučiasi vidurinysis, kurio pasiekimai nuolat lyginami su vyresnėlio gerais rezultatais. Dažnai tėvai net nepastebi, kaip vaikams lipdo etiketes: "Juk tu didelis, ko čia bijoti", "Tu dar per mažas, tau negalima", "Atiduok jam žaislą, juk tu didesnis ir protingesnis", "Tu vyras, nusileisk sesutei, ji juk mergaitė."

Anot pašnekovės, vien dėl to, kad vaikas yra vyresnis, jis neprivalo nuolat taikytis su brolio ar sesers nemokėjimu bendrauti. Būtent suaugę yra atsakingi už atžalų mokymąsi komunikuoti, dalytis, pažinti savo ir kito poreikius.

"Už namų ribų elgiamės pagarbiai ne tik su mažiausiais, bet ir vyresniaisiais. Šią taisyklę turėtume taikyti ir namuose. Nors šeimoje ir atsirado mažylis, individualūs vyresniojo vaiko poreikiai taip pat neturėtų būti pamirštami", – akcentuoja G.Kivylienė.

J.Kuliešienė primena tėvų auklėjimo, meilės, suteikiamo saugumo ir laisvės jausmo svarbą. "Viskas priklauso nuo to, kokį vaikų auginimo modelį sąmoningai ar pasąmoningai pasirenka tėvai. Kartais atžaloms nejučia skirstomi vaidmenys, pavyzdžiui, tikimasi, kad pirmagimis bus atsakingas, paklusnus. Pamatę, kad ši pozicija jau užimta, jaunesni vaikai maištavimu ar kitais būdais sieks gauti savo dėmesio dalį", – sako specialistė ir primena, kad tokių situacijų išvengti padės sąmoningas atsisakymas vaikams skirstyti vaidmenis.