Ši tema yra trečia straipsnių ciklo „Profesiniai konstruktai“ dalis, kuriame įvairių sričių specialistus kviečiu reflektuoti savo profesinę patirtį, analizuoti vidinius konfliktus ir ieškoti alternatyvių požiūrio taškų. Taip pat  skaitykite pirmą ir antrą  dalis.

Straipsnių ciklo autorė Nomeda Jerochova, supervizorė, mokymų lektorė, metodikų autorė, metodinės knygos „Streso valdymas“ bendraautorė, socialinių mokslų magistrė, socialinė darbuotoja, mokymų centro „Patirtys ir idėjos“ įkūrėja.

Kas yra apsimetėlio sindromas?

Apsimetėlio sindromo (angl. imposter syndrome) terminą pirmą kartą apibūdino dr. Suzanne Imes ir  dr. Pauline Rose Clance dar 1978 m. Abi mokslininkės savo praktikoje pastebėjo, kad jų sėkmingi ir daug pasiekę klientai – daugiausia moterys – jaučiasi neverti savo pasiekimų, nepaisant akivaizdžių jų kompetencijos įrodymų.

Apsimetėlio sindromą patiriantis žmogus jaučiasi nevertas visų savo pasiekimų teikiamos naudos, pvz., įvertinimo, apdovanojimų, pagyrimų, autoriteto, publikacijų, pagarbos ir pan. Be to, jam nuolat atrodo, kad netrukus išaiškės kažkas, kas demaskuos jo apgaulę. Ši baimė paprastai nėra racionaliai pagrįsta, tačiau nuolat kirba viduje.

Tai yra psichologinis fenomenas, kai žmogus nesugeba įsisavinti, priimti savo pasiekimų, nepaisant akivaizdžių faktų, pvz., užimamų aukštų pareigų, įgyto mokslinio laipsnio, padarytų atradimų, aukštų profesinių gebėjimų, įgūdžių, profesinės patirties, paties profesionalumo fakto ir vietoje to jaučiasi tarsi apsišaukėlis, per klaidą patekęs ten, kur yra ir liaupsinamas visiškai be jokios priežasties. Dalis žmonių, susiduriančiu su apsimetėlio sindromu, netgi neigia savo pasiekimų svarbą, laiko tai savaime suprantamu dalyku, o jiems skiriamą įvertinimą laiko pertekliniu, nereikalingu.

Apsimetėlio sindromą patiriantis žmogus jaučiasi nevertas visų savo pasiekimų teikiamos naudos, pvz., įvertinimo, apdovanojimų, pagyrimų, autoriteto, publikacijų, pagarbos ir pan.

 

Kaip atpažinti savyje

Manoma, kad 70 proc. žmonių yra bent kartą patyrę apsimetėlio sindromą vienomis ar kitomis savo gyvenimo aplinkybėmis, o tarp itin aukštus pasiekimus demonstruojančių žmonių su šiuo sindromu susiduria maždaug kas trečias, ketvirtas.

Susidurdami su apsimetėlio sindromu galite jaustis nekompetentingi, nepakankamai geri nepriklausomai nuo to, kad iš tikrųjų jums puikiai sekasi. Galbūt manote, kad nesate verti siūlomo paaukštinimo, nes jums atrodo, kad kolegos viską daro daug geriau arba yra labiau kvalifikuoti. Manote, kad kiti pervertina jūsų sugebėjimus, taip pat jus vargina baimė suklysti ar nerimas, kad vieną dieną visi aplink jus supras, kad iš tikrųjų niekada ir nebuvote toks kompetentingas kaip jiems atrodė.

Taip pat galite jaustis taip lyg jūsų pasiekimai yra tiesiog atsitiktinė sėkmė, o ne nulemti įdėto darbo ir profesionalumo. Tai tarsi savo turimo profesionalumo, žinių ir įgūdžių, gebėjimų, sukauptos patirties neigimas.

Užburtas ratas

Jausdamasis nevertas ar nepakankamai geras, patenkate į ydingą ratą – galite pradėti atidėlioti paskirtas užduotis, nes jums atrodo, kad to darbo nesugebėsite atlikti tinkamai. Pradedate darbus palikti paskutinei minutei, tuomet iš tiesų nespėjate jo atlikti kokybiškai ir taip pateisinate sau iškeltą lūkestį, kad esate nepakankamai geras. Tačiau yra ir atvirkštinis variantas, kada vedinas to paties jausmo, imate dėti per daug pastangų, t. y. atliekate daug daugiau darbų nei būtina tikslui pasiekti, išsikeliate papildomų tikslų, kurie atkartoja jau atliktus veiksmus. Šiuo atveju jūs taip pat pateisinate savo hipotezę, kad esate prastesni už kitus, nes atlikdamas daugiau veiksmų nei kiti, pasiekiate tą patį ar panašų rezultatą.

Šis fenomenas dar vadinamas save išpildančia pranašyste – kai manome, kad žmogus ar situacija yra būtent tokie, kokius įsivaizduojame, ir ieškome tai patvirtinančių įrodymų, sumenkindami ar ignoruodami visus kitus dalykus. Pvz., galvodami, kad esame prastesni už savo kolegas, nesąmoningai koncentruojamės tik į savo klaidas, tačiau ignoruojame savo stiprybes ir sėkmės atvejus.

Kaip padėti sau

Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad saviplaka ir savo nesėkmių iškėlimas į pirmą vietą padeda mums tobulėti. Iš tiesų nesėkmės analizavimas turėtų vykti su tikslu konstruktyviai išspręsti esamus iššūkius, o ne tam, kad save nubausti, nuvertinti, paniekinti ar palyginti su kitais, mūsų akimis sėkmingesniais už mus.

Kartais klaidingai įsivaizduojama, kad saviplaka ir savo nesėkmių iškėlimas į pirmą vietą padeda mums tobulėti. Iš tiesų nesėkmės analizavimas turėtų vykti su tikslu konstruktyviai išspręsti esamus iššūkius, o ne tam, kad save nubausti (...)

 

Per didelis klaidų akcentavimas tiek pat žalingas kaip ir jų neigimas, nes nesuteikia galimybės į save pažvelgti objektyviai.

Jei skaitydami šį straipsnį atpažinote save, padėkite sau išeiti iš apsimetėlio būsenos, atlikdami šiuos veiksmus:

• Kalbėkite apie savo pasiekimus ir turimą kompetenciją. Pirmiausia sau – prisiminkite kiek pastangų įdėjote siekdami išsilavinimo ar kurdami kokį nors produktą arba paslaugą. Pagalvokite apie visą tą laiką, kurį praleidote gilindami žinias ir įgydami visus dabar turimus profesinius įgūdžius. Visas šis procesas tikrai neįvyko per dieną, jums prireikė metų, o gal net dešimtmečių, kad ateitumėte ten, kur dabar esate ir taptumėte tuo, kas esate.

• Pagirkite save ir priimkite kitų sakomus komplimentus. Padėkokite kaskart, kai kas nors giria jus, jūsų gebėjimus ar kuriamą produktą. Nebijokite pažvelgti giriančiajam į akis – užmegzkite kontaktą ir nusišypsokite. Pagalvokite, ką tuo metu jaučiate?

• Suvokite, kad nėra tobulų žmonių. Pirmiausia pasakykite sau, kad klysti yra natūralu ir visi aplinkui daro klaidų. Normalizuokite savo nesėkmes, vietoje to, kad bijotumėte klysti. Neiškelkite klaidų aukščiau laimėjimų – jie taip pat svarbūs.

• Nelyginkite savęs su kitais. Negalite žinoti, ką iš tiesų jaučia ir galvoja kitas žmogus. Visą laiką, kurį skiriate galvodami apie kitus kaip geresnius ir labiau kompetentingus nei jūs, skirkite asmeniniam tobulėjimui ir koncentravimuisi į vidinę pusiausvyrą. Galbūt nepasieksite to, ką pasiekė kažkas kitas, tačiau suvokite, kad yra daugybė žmonių, kurie neturi gebėjimų, kuriuos turite jūs.

• Nenuvertinkite įdėto darbo. Kiekvienam tikslui pasiekti reikia įdėti pastangų – nenuvertinkite viso to, ką padarėte. Niekas nėra savaime suprantama ir savaime neatsiranda. Tai, ką sukūrėte, yra jūsų nuopelnas.

• Atraskite vertingų dalykų aplink save. Koncentruokitės ne tik į profesinę veiklą, nevertinkite savęs vien pagal tai, ką pasiekėte darbe. Yra daugybė gyvenimo sričių, kuriose esate vertingas ir reikalingas. Kaip manote, kokios jos?

Ir, galų gale, prisiminkite, kad profesionalumas nėra vien tik akla sėkmė – profesionalumas yra nuolatinis kaitos procesas, kuriame jūs tobulėjate, kuriate, augate, atrandate, išmokstate, jaučiate, keičiatės. Vietoj to, kad nuolat jaustumėtės prastesnis ar nevertas, pagalvokite, iš kur šios mintys kyla? Iš kokių ankstesnių patirčių atsinešėte ši jausmą?