Pasak jos, šiandien vis dar gaji nuomonė, kad liūdėti verčiau vienumoje, kai niekas nemato, ir „skalbinių geriau nedžiaustyti viešai“: „Štai tada ir tenka susidurti su jau suaugusiais žmonėmis, kurie pirmą kartą išdrįsta papasakoti, sakykim, apie vaikystėje kęstą tėvų alkoholizmą“.

Kaip užbėgti šiems sudėtingiems išgyvenimams už akių? Kaip išdrįsti prabilti apie sunkumus? Kur ieškoti pagalbos? Daugelis pasakytų, jog pagalbos reiktų kreiptis į artimiausius žmones, tačiau ką daryti, jei kalbėtis nedrąsu, arba, priešingai, norisi, tačiau nėra su kuo?

Situacijoje, kai lieki vienas, gali padėti kitų žmonių, išgyvenusių panašias problemas, patirtis. Kaip rašoma pranešime spaudai, su ja susipažinti kviečia neseniai „Jaunimo linijos“ išleista knyga „Draugo laiškai“, kurioje surinkti jaunų žmonių užduodami jiems rūpimi klausimai ir kvalifikuotų savanorių parengti atidūs atsakymai.

Nuo santykių šeimoje iki egzaminų baimės

„Mane išdavė geriausia draugė“, „Ką daryti, kad dingtų egzaminų baimė?“, „Mokykloje esu klasės pastumdėlis“, „Nerandu gyvenimo prasmės“, „Man dažnai atrodo, kad aš gyvenu per prievartą“, „Ką daryti, kad sutaikyčiau tėvus?“. Tai tik dalis jaunus žmones neraminančių klausimų, kurie knygoje suskirstyti pagal temas – draugystė, meilė, santykiai šeimoje, netektys, krizės, depresija, valgymo sutrikimai, patyčios.

Tačiau, kaip pažymi „Jaunimo linijos“ savanorė, šis leidinys nėra ekspertų sudarytas problemų sprendimo vadovėlis ar viena iš šiandien populiarių savipagalbos knygų.

„Šioje knygoje pateikti atsakymai nėra universalios taisyklės ar tiesos, kuriomis reiktų sekti. Tai yra tokio paties žmogaus kaip ir klausiantysis bandymai suprasti, įsijausti, pasidalinti įžvalgomis. Šie atsakymai gali veikti kaip atrama sunkioje situacijoje, padėti pajausti bendrumą su kitais mums rašančiais ar skambinančiais žmonėmis“, – teigia L. Rasimaitė.

Ir jaunimui, ir jų tėvams

Būtent bendrumą ir žinojimą, jog su savo problemomis nesi vienas, šiandien pajausti kaip niekada sunku. Ingridos Grincevičiūtės, „Jaunimo linijos“ savanorės ir vienos iš knygos sudarytojos teigimu, dėl ypatingai didelio informacijos srauto, nuolatinio skubėjimo ir bandymo atitikti standartus, tampa sudėtinga išgirsti patiems save.

„Neretai jauno žmogaus, kuris dar tik formuojasi kaip asmenybė ir neturi tvirtų vertybinių pamatų, savivertė susvyruoja dėl to, kad jis save lygina su tuo, ką mato „Facebook“ ar „Instagram“. O ten juk niekas nekelia nuotraukų, kuriose liūdi, verkia, pyksta, bijo ar nerimauja. Natūralu, kad jaunam žmogui gali atrodyti, jog kiti gyvena gražiau, turtingiau, smagiau, o aš esu didžiausias nevykėlis“, – sako savanorė.

Pasak jos, knyga gali padėti suvokti, kad su savo problema nesi vienas pasaulyje. Kartu ši knyga skirta tėvams, mokytojams ir visiems, kurie nori suprasti, kuo gyvena, ką jaučia, galvoja ir patiria skirtingi jauni žmonės šiandieninėje Lietuvoje.