Tik per laimingą atsitiktinumą Kauno kazino prieš savaitę aidėję šūviai nenusinešė nė vienos gyvybės. Šis incidentas įaudrino visuomenę, kuri virtualioje erdvėje ne tik svarsto apie šio poelgio motyvus, bet ir nerimauja, ar nederėtų padidinti lošimo namų apsaugą – prie įeigos į juos įrengti metalo detektorių, kuris neleistų įsinešti ginklų.

Česlovas Gabalis
Dainininkas, atsikratęs lošimo aistros

Sunku vertinti šį konkretų atvejį ir jo priežastis. Taip žmogus galėjo pasielgti vedamas ne aistros lošti, bet nusivylimo lošimu. Dėl to nusivylimo jis greičiausiai pats ir kaltas, o ne aplinkiniai – niekas jo už rankos į kazino netempė. Apie pralošimą galima daugiau papasakoti nei apie išlošimą. Išloši ar neišloši – kaip loterija. Išlošiama retai. Kalbant apie pralošimą – kad neįklimptum į tą pralošimų liūną, reikia turėti labai blaivią galvą. Yra toks posakis: "Tėvas sūnų mušė ne dėl to, kad jis ėjo lošti, o dėl to, kad ėjo atsilošti." Taip ir čia. Visada ateina toks momentas, kai tu loši, loši, praloši – ir tada iš karto norisi atsilošti. Visada galvoji, kad tai tau pavyks, bet kaip nepavyksta, taip nepavyksta. Ką daryti tokiam lošėjui? Aš padariau labai paprastą žingsnį – nuėjau ir pasirašiau prašymą, kuriuo paprašiau manęs neįleisti nė į vieną šalies kazino. Įeinant į kazino, reikia rodyti pasą, o jei tavo pavardė yra duomenų bazėje, vidun nepateksi. Vieną kartą Kaune turėjome šiek tiek laisvo laiko iki koncerto ir išėjome pasivaikščioti. Vaikštinėdamas tiesiog užsimaniau į tualetą ir nė nepagalvojęs užėjau į kazino. Mane iš karto iš čia išprašė – negalėjau patekti net į tualetą.

Tautvydas Zikaras
Kauno apskrities Priklausomybės ligų centro direktorius

Ar galėjo tai padaryti nusivylęs lošėjas? Klausimas labai sudėtingas, tačiau kaip gydytojas, dirbantis šioje srityje, galiu pasakyti, kad pirmiausia reikėtų žinoti, kokios  būsenos jis buvo įvykio metu,  t.y. galėjo būti apsvaigęs nuo kvaišalų arba alkoholio. Tokių pacientų, priklausomų nuo azartinių žaidimų, vis daugėja, jų amžius – jaunėja.  Anksčiau mūsų centro jaunimo skyriuje gydydavosi nuo kompiuterių priklausomi jaunuoliai, o dabar kompiuterius keičia azartiniai žaidimai. Būtent jaunėjantis amžius mums kelia vis daugiau nerimo. Lošimas – priklausomybė, ir gana komplikuota. Ji turi keletą atspalvių. Vienas jų – ji pritraukia žmones, nes leidžia jiems šiek tiek laimėti. Žmogus, vedamas azarto, ypač – jei yra laimėjęs, nori žaisti dar ir dar. Antrasis atspalvis – kai ateina nusivylimas pralošus. Dėl jo atsiranda skolų, sutrinka darbas. Kad numalšintų šį stresą, žmogus ima vartoti alkoholį ir kvaišalus, o tada viskas tampa labai komplikuota. Pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau besikreipiančių lošėjų, kurie turi bėdą – dažniausiai juos jau slegia milžiniškos skolos ir žmonės tiesiog prašo gelbėti jų byrančius gyvenimus. Tuo jie skiriasi nuo alkoholikų ir narkomanų, nes pastaruosius pas mus reikia dar ir atvesti. Toks azartiškas lošimas – sielos liga, kaip ir kitos priklausomybės. Žmogus, ieškantis pagalbos, turėtų kreiptis į mūsų centrą. Telefonu nekonsultuojame, tad reikėtų užsirašyti vizitui, nes gydytojai turi su žmogumi bendrauti gyvai. Mūsų konsultacijos nemokamos. Kad ir kaip keistai skambėtų, gydymas nuo visų priklausomybių yra vienodas. Ar žmogus geria, ar vartoja kvaišalus, ar lošia, ar yra įklimpęs internete, visada gydoma panašiai. Naudojamas psichosocialinis gydymas – psichiatras pasižiūri, ar nėra kokių nors nukrypimų nuo normų, psichologas vertina psichologines savybes. Lošimą laikau manija. Svarbiausia – viską gyvenime daryti su saiku. Susirenka senjorai, pažaidžia preferansą – tai nekalti dalykai, nevedantys blogu keliu. Esmė čia kitur – manija, kuri užvaldo tavo kūną ir sielą, ir jauti, kad be to tu negali gyventi. Štai čia ir yra pavojus. Kiek laiko sergama lošimo liga? Nemalonu atsakyti į tokį klausimą, tačiau visame pasaulyje priklausomybės ligos laikomos lėtinėmis, chroniškomis ligomis, trunkančiomis iki gyvenimo pabaigos. Vizitas mūsų ar kokioje kitoje įstaigoje – ne gyvenimo, bet ir ne gydymo pabaiga. Kartkartėmis reikia save stiprinti – konsultuotis su medikais. Jei tu tai padarai, vyksta remisija. O ji gali būti ilga – asmeniškai pažįstu ne vieną medicinos įstaigos vadovą, kurie buvo turėjo tam tikrų problemų, tačiau jau sėkmingai dirba ne vieną dešimtmetį ir jos nesikartoja. Liūdna, tačiau būna ir kitaip – tai vadinamieji atkryčiai.

Tauris Stauskis
Kauno policijos Prevencijos skyriaus viršininkas

Įvykis, kuris nutiko Kaune, – neeilinis. Kažko panašaus kazino nėra buvę. Esant tokiai situacijai, į kurią pateko kazino atsidūrę kiti lankytojai, reikalinga ramybė. Pirmiausia reikėtų stengtis išsivaduoti iš tos aplinkos, o jei matote, kad išsivaduoti nenukentėjus nepavyks, reikia stengtis kuo mažiau į save atkreipti dėmesį. Be abejo, nežinome, ką, esant kiekvienai konkrečiai situacijai, ką gali padaryti žmogus, tad šiuo atveju draskymasis ir šaukimas tikrai nepadės – galime sukelti tik dar didesnį įtūžį žmogui, turinčiam ginklą. Jei kalbėtume apie metalo detektorių, būtų galima sakyti, kad, jį įrengus bet kurioje įstaigoje, ten padidėtų saugumas. Vis dėlto tai kiekvieno klubo ar kazino rūpestis. Ir, sakyčiau, pagrindinis rūpestis, nes jie turi užtikrinti savo lankytojų saugumą. Aišku, negalime priversti jų numatyti ateities, tačiau, atsižvelgiant į šį atvejį, apie tokią galimybę būtų galima pagalvoti. Kai kuriuose miesto klubuose apsaugininkai tikrina, ar lankytojai neįsineša ginklo, o jei aptinka, liepia jį padėti į klube esantį seifą. Kitaip tokiam klientui klubo durys užtrenkiamos. Juk ten, kur saugumo firma garantuoja saugumą, ginklo nereikia. Ginklo nešimasis į viešą vietą – požiūrio problema. Pas mus, deja, požiūris kitoks – kol kas nors neatsitinka, galvojame, kad taip tikrai neatsitiks. Visame pasaulyje elgiamasi šiek tiek kitaip – iš anksto apsvarstomos grėsmės, numatomi net absurdiškiausi variantai.