Lietuvos gyventojai laimingesni už latvius ir estus, tačiau bendrai visų trijų Baltijos šalių gyventojai yra mažiau laimingi nei viso pasaulio gyventojai, rodo „Win/Gallup International“ ir „Baltic Market Insights“ Pasaulio barometras.

– Ar jūs laimingas šį rytą?

– Šį rytą labai laimingas.

– Kodėl?

– Su ramentais turėjau ateiti. Laiku spėjau, viskas gerai. [...] Jeigu turiu už ką dėkoti gyvenime, turbūt esu laimingas.

– Ar tai ir yra pagrindinis apibrėžimas – žmogus yra laimingas, jeigu turi už ką padėkoti?

– Tarp žmonių, iš kurių pats mokiausi, mokausi ar tiesiog gavau pamokų, matau vieną visą laiką pasikartojantį dalyką – žmogus, gebantis susikoncentruoti į „ačiū“ paiešką, t. y. padėką kažkam, tikrai laimingesnis už kitus.

Tai kaip taisyklė – jei turi už ką dėkoti, esi laimingas. Jei neturi už ką dėkoti, esi niurzglys, tau niekas nepatinka. Kalbu plačiąja prasme, nes laimė – sunkiai suvokiama. Tai negali būti vienodai apibrėžtas dalykas. Vienam laimė – vieni dalykai, kitam – tie patys dalykai visiškai neatitiks kažkokio laimės indikatoriaus.

– Apskritai jūs esate koučingo specialistas. Ar galima sakyti, kad viena iš jūsų užduočių – išmokyti žmones būti laimingais?

– Gal taip gali būti, bet apskritai, ko mes kiekvienas labiausiai norime. Bet kokiu atveju viskas susiveda į tokį apibrėžimą – noriu būti laimingas. Daug ir filosofai, ir klasikai, ir literatūros genijai apie tai kalbėjo. Vieni teigė, kad nereikia ieškoti kažkur išorėje, laimę siūlė susirasti kur nors viduje, ji ten padėta.

Jei neturi už ką dėkoti, esi niurzglys, tau niekas nepatinka. Kalbu plačiąja prasme, nes laimė – sunkiai suvokiama.

Tai vis tiek susiveda į tai, kad, jei žmogus turi už ką dėkoti ir tai daro sąmoningai, suvokdamas, kad reikia padėkoti, [...] jis ilgainiui pradeda suprasti – esu laimingesnis, jei dėkoju. Aš nemokau „tu būk laimingas“, bet, jei žmogus per pokalbį, susitikimą, seminarą, randa kam ar dėl ko pasakyti „ačiū“, jis pats savaime sako „o, jaučiuosi laimingesnis, žvalesnis“.

– 54 proc. lietuvių jaučiasi laimingi. Tai geriau nei latviai ar estai. Tai daug ar mažai?

– Priklauso nuo to, su kuo lyginame. [...] Jei lyginsime su Baltijos šalimis, gal ir esame laimingiausi, bet aš pažįstu labai laimingų latvių ir taip pat žinau labai nelaimingų lietuvių. Iš esmės toks rodiklis yra gerai, daugiau kaip pusė jau yra gerai.

– Estų 53 proc. laimingų, latvių – 49 proc. Nors kur nors pralenkėme estus.

– Po laidos tikrai paskambinsiu savo draugams latviams ir estams ir pasigirsiu šiuo dalyku. Aš žinau, kad jie sakys – nesąmonė. Jie laimingi žmonės. Aš turiu omenyje, kad jie pašmaikštaus, pašaržuos, bet sakys – ne ne, čia ne tie žmonės atsakinėjo. Čia toks sunkiai apčiuopiamas dalykas. [...]

Du dalykai eina vienas šalia kito. Vienas yra padėka. Žmogus gali sakyti – už ką dėkoti? Aš galvoju, kad viskas yra pačiose mažiausiose detalėse, už kurias gali būti dėkingas. Vieniems tai gali būti ir dėl to, kad prabudo.

Pažinojau vieną, jau amžiną atilsį, žmogų, kuris buvo mano pažįstamos tėtis. Seneliukas, jam buvo daugiau kaip 80 metų. Jie gyveno visi kartu ir turėjo tokią rytinę tradiciją – tas tėtis ateidavo ir sakydavo – tu matai, prabudau. Tai buvo tokia jo humoro forma. Šio žmogaus jau kurį laiką nėra tarp mūsų, bet jis buvo dėkingas net už tai, kad prabunda. Tu gali būti dėkingas už tai.

[...] Antras dalykas, einantis kartu su dėkingumu, yra tai, kaip toli į priekį matai savo gyvenimo viziją, jei taip galima pasakyti. Jei jos nematai, neplanuoji, neįsivaizduoji, kaip ir kas galėtų būti rytoj, poryt, po metų, po dešimties, tai jau yra prasčiau.

– Bet tai nėra beviltiška?

– Tikrai ne, bet, jeigu susirenka tokie, kurie laimingi, kad susirinko, džiaugiasi, kad susirinko, kad gali sau tai leisti, [...] ir dar jie mato, ką galėtų nuveikti po metų, trejų ar penkerių, pokalbis tokioje kompanijoje, tokioje draugijoje turbūt visą laiką bus daug pakilesnis.

– Ar normalu, kad žmogus, norėdamas būti laimingu, ieško kitų pagalbos? Dabar yra įvairių būdų – nuo įkvėpimo konferencijų iki knygų.

– Aš gal neįvardinčiau, kad ieško kažkokių būdų. Šį klausimą vertinčiau iš kitos pusės. [...] Galbūt pas kiekvieną galėtų atsirasti toks vidinis pašaukimas, kad mes turėtume vienas kitam padėti. Ne tai, kad vienas eina ieškot, o kitas galvoja – ar padėsiu, ar nepadėsiu.

Jeigu sąlyga būtų tokia – aš padedu jums ir nesitikiu, kad jūs man padėsit, nes esu tikras, kad kažkas ateityje tai padarys, nelabai savęs ir eikvoju. Jei dalinuosi tuo, ką jau žinau, man tai nieko nekainuoja. [...] Tai, kad žmonės eina ir ieško, yra labai gerai. Esant galimybei atrasti, atsiranda ir kitų žmonių, kurie pasidalina. Kalbu apie tuos, kurie pasidalina savo suvokimu, tuo, ką yra išgyvenę. Tai ne tas pats, kas perskaityti, kad kažkas yra gerai, pačiam to nebandyti, bet sakyti kitiems – tai yra gerai. Tai nebus labai tikra. [...]

– Iš esmės laimė priklauso ne nuo požiūrio, o nuo supratimo?

– Tai šalia vienas kito einantys dalykai. Jei tai suvoki, jei esi pakankamai sąmoningas, manau, nebus nieko labai baisaus. Kiekvienas įvykis mums kažką pasako, paduoda. Ką pasako, patys turime suvokti arba nesuvokti. Jeigu nesuvokiame, gal reikia kažką pakeisti ir padaryti.

– Paprastai laimingiausios šalys būna tos, kur ir ekonomikos lygis būna gana aukštas. Jūsų nuomone, kiek laimė susijusi su ekonomika?

– Vakar, kai sužinojau, kad būsiu čia, kalbėjausi su tėčiu. Jis sakė – o, tai anksčiau žmonės vargingai gyveno, nes neturėjo pinigų. O kodėl neturėjo pinigų? Todėl, kad vargingai gyveno.

Juokas juokais, bet iš principo tame yra tiesos. Jeigu mes turime nedaug ir nemokame tuo džiaugtis, mums visą laiką bus prasčiau, lyginant su tais, kurie turi daug, bet nesidžiaugia net tuo, ką turi. Sąsaja yra bet kokiu atveju.

Jeigu turiu nedaug ir džiaugiuosi tuo, ką turiu, esu turbūt daug laimingesnis, lyginant su žmogumi, kuris turi daug, bet nevertina to, ką turi. Nesvarbu, kas tai yra, pinigai, santykiai, sveikata, gyvenimo stilius, būdas ir t. t.

– Ar mes žinome, kas yra laimė? Ar turime kažkokį apibrėžimą?

– Aš turiu savo, jūs greičiausiai turite savo. Kiekvienas mūsų turi asmeninį receptą, kas yra laimė. Man laimė yra ryte kelti vaikus į darželį.

– Bet ar vaikams tai laimė?

– Jie kiekvieną rytą sako „nenoriu eiti į darželį“, nes jie mėgsta vėlai eiti gulti ir t. t. Bet jiems laimė yra kiti dalykai, dėl kurių man gali atrodyti – čia jokios laimės nėra. Mes kiekvienas turime savo. Mes kiekvieną kartą turime receptą, kaip būti laimingais.

Kas svarbiausia, mes turime receptą, kaip būti nelaimingais. Jeigu susidėliotume, ką konkrečiai darome, žinotume – tą darant aš būsiu laimingas, man bus tas pats arba būsiu labai nelaimingas. Tai yra receptas, kaip išsikepti pyragą.