– Kaip įprastai pradedate rytą?

– Mano rytas prasideda iš vakaro. Vakare vengiu užsibūti prie televizoriaus, dažniausiai skiriu laiko pokalbiams su draugėmis, nes tai puikus būdas išsikalbėti, pasidalyti. Labai svarbi vakarinė malda. Rytas – tęstinumas ramaus vakaro, jaukaus miego ir malonus prabudimas. Rytas prasideda su žalia japoniška arbata arba nuostabia kava porcelianiniame puodelyje. Būtinai puodelis turi būti gražus, ne iš vakaro naudotas. Mėgstu vietą prie židinio, iš kurios pro langą matosi pušynas.

Rytas – tęstinumas ramaus vakaro, jaukaus miego ir malonus prabudimas.

Nesistengiu savęs provokuoti ypatingai nuotaikai. Liūdesy taip pat yra romantizmo. Kavos puodelis su pasinėrimu į gamtą – tai, kas įkvepia. Pusryčiauju įvairiai. Mėgstu varškę, blynelius. Japonai nustebtų matydami pusryčiams varškę, jie renkasi žuvį, ryžius, kiaušinį, miso sriubą. Muzika – taip pat svarbu, dažnai klausau džiazo. Tokie mano rytai jau gal penkeri metai. Prieš tai jie aušo kitokie. Atsikeli, veži vaikus į mokyklą, darai pusryčius, leki į darbą... O dabar – mano aukso amžius.

– Ką darote, kai jaučiatės prislėgta ar liūdna?

– Yra du žmonių tipai: vartotojai ir kūrėjai. Jei priklausai antrajam tipui, tuomet nėra pavojinga liūdėti. Liūdesys egzistuoja, nereikia nuo jo bėgti. Jei priimi pasaulį visavertiškai, normalu, kad rezonuoji visomis emocijomis. Liūdesys taip pat turi savo žavesio, o jei esi kūrėjas, – nelieka laiko liūdėti. Dabar toks metas, kai pasaulis sukrėstas pandemijos, tiesiog tai faktas, o ne prielaida liūdesiui. Turime prisiderinti ir toliau gyventi, tobulinti save, siekti naujų žinių.

– O jei jūsų draugai nusiminę, kaip juos paguodžiate, palaikote?

– Iki 1990-ųjų japonai teigė, kad nėra depresijos. Depresiją jie vadino sielos peršalimu, tai tarsi peršalimo sindromas. Japonai rekomenduoja grūdinti tiek kūną, tiek sielą. Jeigu mano bičiulė palūžta, nesistengiu nuvilnyti ta pačia liūdesio banga. Man lengva pamatyti stipriąsias žmogaus savybes, todėl pradedu kalbėti apie tai, ką ji galėtų pasiekti. Kalbu apie galimus rezultatus.

Kiekvieną dieną stengiesi, sieki kažko, kažkas pavyksta, kažkas – ne, vienos dienos labiau pripildytos emocijų, kitos – mažiau.

Japonijoje, kai buvo žemės drebėjimas, aš paklausiau savo bičiulių, kaip galėčiau jiems pagelbėti, tai jie atsakė, jog vienintelė pagalba – nekalbėti apie tai. Jeigu yra liūdesys – nereikia apie jį kalbėti. Taigi, kai mano artimieji nusiminę, mano pastanga – įžvelgti tai, ką geriausia gali tas žmogus, galbūt pagelbėti kažkokiu konkrečiu veiksmu, energiškai stiprinti.

– Kas labiausiai padėjo ištverti pirmąjį karantiną?

– Atsivėrusios galimybės išnaudoti stabtelėjimą. Man tai buvo labai įdomus laikas pažintine prasme. Galėjau nevaržomai mokytis japonų kalbos. Dirbau nuotoliniu būdu, sportavau, gaminau valgyti, skaičiau, meno studijų paskaitų išklausiau – kiek galimybių!

– Koks jūsų geros nuotaikos receptas?

– Geros nuotaikos receptas – keistas sąskambis. Japonijoje yra toks posakis gan bate, lietuviškai tai – pastangos. Kiekvieną dieną stengiesi, sieki kažko, kažkas pavyksta, kažkas – ne, vienos dienos labiau pripildytos emocijų, kitos – mažiau. Neturint tikslo, negali nei kažkuo mėgautis, nei suvokti, kad tu mėgaujiesi. Mano geros nuotaikos receptas – gan bate. Diena įgaus vienokį ar kitokį atspalvį, kai stengsiesi ją nuspalvinti.