Tačiau psichologai įspėja, kad ši lėlė gali tapti arba didžiausia auklėjimo klaida, arba raktu į Kalėdų magiją.

Elfai išpopuliarėjo 2000-ųjų pradžioje, kai Chanda Bell ir Carol V. Aebersold kartu išleido knygą "Elfas ant lentynos".

Nuo tada tėveliai, sulaukę gruodžio, kiekvieną dieną turi sugalvoti išdaigą, kurią neva iškrėtė elfas.

Rytą nubudęs vaikas randa elfą vis kitoje vietoje. Mažesni vaikai tiki, kad elfas – gyvas, tad verta elgtis gražiai, nes, kitu atveju, viską sužinojęs Kalėdų Senelis neatneš dovanų.

Kai kurie vaikai elfams duoda vardus. Pavyzdžiui, viena mergaitė pavadino savo elfę Bernadeta. Mergaitės mama kiekvieną vidurnaktį nusistato žadintuvą ir sugalvoja, kur paslėpti elfę.

Vaikai gali rasti elfą neva valgantį šokoladą, sėdintį ant palangės, geriantį sultis, stovintį šalia durų, rašantį laišką – viskas priklauso nuo tėvų vaizduotės.

Pasak Kate Campbell iš Londono, elfas pradžiugindavo jos devynerių metų mergaitę kiekvieną rytą.

Ji jo ieškodavo, o suradusi džiaugdavosi. Vaikas noriai pabusdavo rytais, nes puldavo ieškoti paslėpto elfo.

Moteris pasakojo, kad šie metai – veikiausiai paskutiniai, kadangi dukra ima abejoti Kalėdų Seneliu, tad ir su elfu jau greitai teks atsisveikinti. Tačiau mama nemano, kad tai – traumuojantis elgesys.

Anot psichologo Brento Macdonaldo, tėvai naudoja įvairiausias priemones, kad paskatintų gerą vaiko elgesį, tačiau atrodo, kad būtent elfas daugiausia dėmesio skiria tam, kad pagautų blogai besielgiančius vaikus, o tai nėra gerai, kadangi vaikas jaučia stresą ir baimę suklysti.

"Elfas yra sukurtas tam, kad "užfiksuotų" blogą elgesį. Tad manau, kad jį jau galima išleisti į pensiją, nes jis yra prastai apgalvotas užsiėmimas", – mano psichologas.