„Gamtoje darboholizmo nėra. Skruzdės nebando visų šapų į skruzdėlyną sutempti, o bitės sunešti viso medaus“, – sako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Lygiai taip pat visų darbų nereikėtų susigriebti ir žmogui, nes tokiu atveju nukenčia ir jis pats, ir jo šeima, ir kartais netgi darbas.

Vis dėlto, įspėja G. Petronienė, artimieji darboholiko neturėtų tempti į paplūdimį ir liepti jam gulėti. „Tai blogas metodas, nes per sunki abstinencija. [...] Darboholikui geriausia būtų labai aktyvios atostogos, panašios į darbą. Pvz., sunkus sportas. Tegul jis plaukia burlente, kalnų slidėmis čiuožia, jam tai bus panašu į darbą, bet smegenys atsipalaiduos“, – pataria psichoterapeutė.

- Kai kurie žmonės dirba iki nukritimo, apalpimo ar užsimiršimo. Atrodo, kad niekas aplink jiems nebeegzistuoja, visas gyvenimas yra tik nugrimzdus į darbą. Ar gerai, kad yra tokių žmonių?

- Jau prieš gerą dešimtmetį buvo išskirta nauja priklausomybės rūšis – darboholizmas. Tai yra tokia pati priklausomybės rūšis, kaip alkoholizmas, pirkinių manija, priklausymas nuo kompiuterinių žaidimų, ji pasižymi pagrindiniais priklausomybių simptomais.

Tokią priklausomybę turintis žmogus, kai negali dirbti, o yra priverstas ilsėtis, jaučiasi blogai, pavargęs, jam tuščia, nyku. O kai vėl turi užsiimti darbu, pralinksmėja – kaip alkoholikas, gavęs taurelę. Tai vienas momentas, o antras – darbas jam pasidaro svarbiausias, visos kitos gyvenimo sritys apleidžiamos.

Artimieji, vaikai nebesulaukia jo dėmesio, namie jis nepadeda. Aišku, artimieji atsiduria labai prastoje padėtyje, jie jaučiasi apleisti emociškai, bet tarsi negali jam priekaištauti, nes visi labai giria darboholiką, kaip puikiai sugeba darbus atlikti, kiek pinigų šeimai uždirba. Tai kenčia tie žmonės. Ir mūsų patarlės tokios – verkia duonelė, tinginio valgoma. Darbas yra visaip aukštinamas.

- Bet yra ir tokia – nuo darbo nebūsi „bagotas“, tik kuprotas. 

- Ir ačiū Dievui. Iš tikrųjų darboholikas eina prieš gamtos dėsnius. Gamtoje darboholizmo nėra. Skruzdės nebando visų šapų į skruzdėlyną sutempti, o bitės sunešti viso medaus – netgi patys darbščiausi gyvūnai.

Kuo dar ta liga pasižymi? Abstinencija. Kaip sakiau, darboholikui, jeigu negauna darbo, būna bloga. Be to, jis paprastai yra nekritiškas, neprisipažįsta, kad kažkas negerai. Kai artimieji siūlo pailsėti, jis nesutinka, sako, kad jam patinka dirbti, jis to nori, ir visiems kitiems nuo to tik geriau.

- Norite pasakyti, kad iš tikrųjų tai yra liga?

- Taip, rimta liga. Dėl jos nukenčia ir pats darboholikas, jau nekalbant apie jo šeimą. Yra net toks japonų terminas, nes Japonijoje daugiausia darboholikų. Tas terminas reiškia, kad tai yra staigi liga arba netgi mirtis, savižudybė, kuri atsitinka žmogui persidirbus. Darboholikai gali sulaukti infarkto, insulto, depresijos, išsekimo, emocinio perdegimo.

Pažįstu daug mokytojų ir gydytojų, kurie dirbo atiduodami visą širdį, bet tiek persistengė, kad vieną dieną suprato, jog nebesinori to darbo dirbti.

Darboholikas ne visada gerai dirba. Kadangi nesiilsi, nedaro pertraukų dirbdamas, pradeda daryti klaidas, tą patį dalyką turi daug kartų daryti. Darboholikas nelinkęs savo darbo atiduoti kitam – viską darys pats. Darboholikas labai dažnai yra perfekcionistas ir, jeigu jį pakritikuoja, labai sielojasi ir pyksta ant kritikuojančiųjų, blogai sutaria su bendradarbiais. Jis taip įsikibęs į tą darbą, kad neturi laiko kada nusišypsoti.

- Ar tas perfekcionizmas yra dėl to, kad jis nepasitiki kitais, neranda savo aplinkoje žmonių, kurie padarytų taip pat labai gerai?

- Sunku pasakyti. Žmogus gali būti perfekcionistas, bet ne kitų savo gyvenimo sričių sąskaita. Na, tarkim, koks odontologas – jis tobulai stengiasi sutvarkyti dantį, bet grįžęs namo ilsisi. Kitas dalykas – kai perfekcionistas visada galvoja apie darbą.

Yra požymių, pagal kuriuos galima nustatyti, ar esate darboholikas. Ar pietaujate vienas, ar pietaudamas dar bandote kažką paskaityti, padaryti, atsakyti į telefono skambučius. Ar atostogaujate, o gal vis dėlto neatostogavote jau kurį laiką? Ar visada galvojate apie darbą? Ar galite dirbti bet kur ir bet kada – lovoje, paplūdimyje ir pan.?

- Jeigu į šiuos visus klausimus atsako – taip, tai – ligonis? Kas tada?

- Vaikai ir žmona suserga depresija, jis pats irgi „nuvaro“ savo organizmą. Galų gale ir pats darbas nukenčia. O ką daryti? Psichoterapija gali padėti, bet jis neturi laiko pas mus ateiti. Jis pietų pertraukai laiko neranda, kaip jis ras jo nueiti pas psichologą.

- Gerai, o ką tas psichologas pasakys, kai pas jį ateis darboholikas ir tars: prašau, brangioji, greičiau, nes aš turiu tik 20 min.

- Psichologas visų pirma jo paklaus: ar tu, žmogau, laimingas, kada tu išvis būni laimingas? Darboholikai dažnai labai nelaimingi žmonės.

- O kodėl jie nelaimingi, jeigu jiems darbas gerai sekasi?

- Būtų gerai, jeigu jiems viskas taip sektųsi. Jie visą laiką jaučia įtampą, bijo padaryti klaidą. Jeigu darboholikas yra laimingas, tai rodo, kad jis nėra išsekęs nei psichologiškai, nei fiziškai.

- Dar ne paskutinioji?

- Čia yra kita darboholikų rūšis. Yra dar dvi rūšys labai persidirbančių žmonių, kurie nėra tikrieji darboholikai. Viena rūšis – tai žmonės, kuriuos privertė aplinkybės. Pvz., šeimos su mažais vaikais, kurios bando ir pinigų uždirbti, ir vaikus prižiūrėti. Jeigu tokią šeimą paleidžia tėvai pasiganyti laisvėje, tai ji tikrai džiaugiasi laisvu laiku.

Darboholikas nėra ir žmogus, kuris bijo prarasti darbo vietą. Tarkime, jis įsidarbino korporacijoje, kurioje skatinama konkurencija, skatinama dirbti viršvalandžius. Jis nenori, jis pyksta, bet neturi ką daryti, nes jam reikia tų pinigų, reikia tos darbo vietos. Jis yra priverstas.

Dar yra darbo entuziastai. Tai žmonės, kurie turi labai daug energijos, sparčiai gali padaryti tai, ką kiti darys lėtai, turi didelį talentą ir jie tiesiog labai mėgaujasi savo darbu. Dažnai tokie būna kūrybiniai darbuotojai. Toks žmogus laimingas darbe, bet, pabaigęs darbą, nejaučia įkyraus noro dar padirbti. Jis laisvalaikio metu džiaugiasi laisvalaikiu, o darbo metu džiaugiasi darbu. Tai jis nėra tikras darboholikas. 

- Ar darboholikais žmonės tampa dėl prigimtinių dalykų, ar kitokių?

- Giliausios priežastys yra šeimose. Priverstiniai darboholikai, kuriuos gyvenimas privertė tokiais tapti jau suaugus, dar gali greitai darboholizmo atsikratyti, bet jeigu nuo mažų dienų vaikas verčiamas būsimu darboholiku, tai padaryti labai sunku.

- O kaip vaikas darboholiku paverčiamas?

- Pavyzdžiui, tėvai jo nemyli, vertina tik už pasiekimus. Jis turi gauti gerą pažymį, turi lankyti visus būrelius, juose irgi turi pasižymėti, be to, vaikas mato, kad tėvai visą laiką irgi dirba.

Vienas mano klienas sakė, kad paskaityti knygą galėdavo tik pasislėpęs, nes tėvai pamatydavo ir nuvarydavo arba daržų ravėti, arba kambarių tvarkyti. Sakydavo – neturi ką veikti, kad sėdi?

Jeigu tėvai yra darboholikai ir vaikas mato, kad tik toks gyvenimas yra, jei vertina jį tiktai už darbštumą, tada jis toks ir užauga.

- Važinėdama po Lietuvą matau daug darbščių žmonių. Sako – negaliu nė minutės pasėdėti, man reikia bent žolytę išrauti. Žmogus kruta ir kruta. O kito kaip gulinčio akmens nepakelsi. Nei jis eis, nei jis krutės, ne vietoj žolė išdygo – tebūnie, daržai apžėlę – ir nieko.

- Čia irgi kraštutinumas – tinginiai. Jie irgi nėra laimingi. Pinigų neturi, jaučiasi nevykėliais. Tas, kuris nuolat kruta, gali krutėti, nes jam patinka krutėti, o gali – nes jį kažkoks nerimas iš vidaus spaudžia. Man klientės pasakojo: atsisėdu ant sofos, ir man taip negera, nubėgu, kažką pašluostau, batus perstatau, ir jau tarsi ramiau, bet vėl prisėdu ir vėl man norisi kažkur bėgti. Žmogus jaučia įtampą.

Dažnai darboholiku tampama, kai žmogus jaučiasi nelaimingas, vienišas ar liūdnas. Ypač tie, kurie nemylimi savo šeimose. Sakysime, vyras bėga į darbą, nes žmona nuolat namuose tarkuoja, reguliuoja, jokio gero žodžio iš jos neišgirsi. Tai jis ima vis ilgiau dirbti.

- Kaip darboholikus pagydyti – arbatų, tablečių duoti?

- Artimieji paprastai bando darboholiką išvežti kur nors į paplūdimį. Ir jis ten kamuojasi. Kompiuterį nusiveža, lieka viešbučio kambary, truputėlį padirba. Tai blogas metodas. Nes per sunki abstinencija. Čia tas pats, kaip iš narkomano atimti visus narkotikus.

Darboholikui geriausia būtų labai aktyvios atostogos, panašios į darbą. Pvz., sunkus sportas. Tegul jis plaukia burlente, kalnų slidėmis čiuožia, jam tai bus panašu į darbą, bet smegenys atsipalaiduos. Tada per kokią savaitę jis gali truputį daugiau atsigauti.

Kalbant apie tolesnį gydymą – truputį atsigavęs jis pajunta, kad malonu gyventi, pro langą žiūrėti, sulėtinti tempą. Tada jau galima jam pasiūlyti truputį daugiau bendrauti. Nes siūlyti darboholikui pasėdėti vienam ir pasvajoti neįmanoma. Jis to negali, nesugeba. Jam per sunku. Jis sėdės ir galvos: aha, šiandien dar turiu tą ir tą padaryti. Bet jeigu jis paskambins kažkam, susitiks, padraugaus, tai po truputėlį atsipalaiduos.

Na, ir aukščiausias lygis – jeigu darboholikas mokosi medituoti ar pabūti su savimi. Tada jis jau faktiškai nebe darboholikas, jis jau pasveikęs. Bet tokių beveik nepažįstu. Tiesą sakant, užtenka to, kad jie turi nors šiokias tokias atostogas ir nors šiek tiek bendrauja su žmonėmis. Tai jau labai daug.

- Kokių darboholikų Jūs sutinkate daugiau – jaunų, siekiančių karjeros, pagyvenusių, garbaus amžiaus, vyrų, moterų?

- Manyčiau, vyrai ir moterys nesiskiria. Skiriasi tik vietos, kur jie persidirba. Vyrai persidirba darbe, moterys dirba darbe ir dar bando sukontroliuoti vaikus, rūbus, daiktus. Abeji persidirba vienodai.

Daugiausiai sutinku persidirbančių 30-mečių. Jų tempas baisus, bet jie turi šviesią viziją. Jie dirba ir įsivaizduoja, kad kažkada sustos. O liūdniausias vaizdas – 40-mečiai, tai yra vidurio amžiaus krizė. Jie jau 10 metų tokiu tempu padirbę, jau galėtų sustoti, jau daug uždirbę, jau vaikai paauginti. Bet staiga paaiškėja, kad nebegali, jau įkliuvo į tą priklausomybę. 50-mečiams jau truputėlį sveikata nebeleidžia, jie jau bando sustoti.

- O tie, kurie artėja prie pensijos... Ar yra tokio džiugesio – ačiū Dievui, išeisiu į pensiją, ar atvirkščiai – išeisiu, ką aš darysiu?

- Artėjantieji prie pensijos yra kelių rūšių. Yra tokių, kurie artėja prie pensijos ir piktėja, pradeda visus keikti, sakyti, kad valdžia juos apgavo, kad kaimynai blogi, vaikai kažko iš jų nori.

Kiti vaikėja, iš viso nuleidžia rankas, nieko nedaro, tik prašinėja visų pagalbos. Trečia grupė – žmonės, kurie visais būdais bando išlikti jauni. Ypač vyrai bando išlikti jauni, išsilaikyti darbo vietoje bet kokiu atveju ir dar padidina savo apsukas, kad įrodytų, jog nepaseno. Reiškia – dirbsiu iki paskutinio, mirsiu scenoje ar savo įmonėje, bet tiktai nesustosiu. Tai kraštutinis ir labai baisus darboholizmo atvejis.