Apie save

Edita gyvena tiesiai priešais Kauno seserų benediktinių vienuolyną. Beveik šventa ir vienuolių per ilgus metus įmelsta vieta. Kol išsimyluoju su jos augintine kalaite Kyri, Edita jau sėdi grakščiai užmetusi koją ant kojos prie art deco staliuko, kurį parsivežė iš mirusios truskavietės sodybos ir juokiasi, kad žmonės nelabai supranta, ką ji gyvenime veikia.

"Dažniausiai, rekomenduodami mane savo draugams, jie sako: "Paskambink Editai: ji tau padės…" Man ir pačiai sunku įvardyti save profesine prasme, – prisipažįsta ilgus metus Kaune gyvenanti uteniškė. – Devyni amatai: turiu daug skirtingos profesinės patirties, tad galiu padėti įvairiais klausimais, bet duonai ir žaidimams užsidirbu iš rašymo. Nevadinu savęs žurnaliste, nes man šis žodis turi neigiamą konotaciją, o rašytoja – pernelyg pretenzinga. Rašytojai yra Antonas Čechovas, Williamas Shakespeare'as... Man patiktų save vadinti tekstų organizatore. Ši mintis kilo perskaičius Vytauto Landsbergio knygą "Organizuoti tekstai".

Edita yra dirbusi daugybę skirtingų darbų, pradedant pozavimu Dailės akademijoje studijų metais, rinkodara, žurnalistika ir baigiant didelio biudžeto renginių organizavimu. Atėjo diena, kai net didžiausi pinigai nebemotyvavo. Įsiklausiusi į save ji grįžo prie laisvės ir rašymo, kuriam yra ištikima iki šiol jau daugiau nei dešimt metų.

Save ji vadina kūrybos ir veiklos žmogumi ir, prislopinusi balsą, priduria: "Esu salos žmogus." Sala, pasak Editos, labiau būsena nei konkreti vieta. Tai uždaras jos pasaulis, kuriame daug tylos, gamtos, maldos ir muzikos. "Tik tyloje galima išgirsti save, tai taip svarbu. Man gyvybiškai reikia bent poros valandų per dieną absoliučios tylos. Kai pasiekiu visišką energijos dugną, dingstu į Paparčių vienuolyno piligrimų namelį arba išeinu į piligriminį žygį. Tai mano psichofizinės higienos dalis", – atvirauja ji, visuomenėje galinti būti tik dozuodama savo dėmesį.

Apie tikėjimą

Pro miegamojo langus Edita mato Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios bokšto kryžių, girdi skambančius varpus. "Mano dvasiniam gyvenimui ši vieta neturi išskirtinės reikšmės. Dievą esu atradusi gerokai seniau, nei čia atsikrausčiau", – šypsosi šaukšteliu maišydama žolelių arbatą.

Pasak Editos, nepaprasta kalbėti apie metafizines patirtis. Daug lengviau kalbėti apie pasveriamus kilogramais ir išmatuojamus kilometrais ar eurais dalykus. Moteris nemėgsta ir vengia religinės terminijos, nes tuomet visa, kad ir ką sakytum, atrodo kaip graikų mituose aprašyta legenda, neturinti jokio gyvo ryšio su XXI a. realijomis. Edita pamena, kaip jos seneliai sakydavo: "Jis labai dievotas žmogus." Jai šis apibūdinimas labai patinka, nes save suvokia kaip dievotą.

"Tikėti – turėti atskaitos tašką, labai aiškią kryptį, savo alfą ir omegą. Tai kur kas giliau, nei priklausymas konfesijai, malda, pagalba kitam ar šventadienio Mišios. Ir Dievas, ir gyvenimas yra Magnum Mysterium – Didžioji Paslaptis. Neturiu iliuzijos, kad tą paslaptį įminsiu. Bet man tiesiog nežmoniškai patinka ją minti filosofuoja to paties vardo – VšĮ "Magnum Mysterium" – įkūrėja, įgyvendinusi projektą "Pasivaikščiojimas palaimintojo batais" ant laiptelių, vedančių į Kauno seserų benediktinių vienuolyną.

Laimė: kartkartėmis Edita uždaro visas fizines, virtualiąsias, mobiliąsias duris ir sustoja – tyloje, muzikoje, gamtoje. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie slaugą

Edita netikėtai tapo kovido emigrante. Ne veiklios moters būdui sėdėti be darbo, tad greitai ėmėsi dėlioti planą B. "Supratau, kad grįžti dirbti samdomą darbą reikštų prarasti laisvę ir rašymo laiką. Susiradau slaugės darbą Anglijoje, kuris neatėmė nei vieno, nei kito", – džiaugiasi rašytoja, tapusi mielų senukų drauge.

"Pažįstami mane atvirai kvailino. Klausė, kaip aš su savo pasiekimais ir išsilavinimu eisiu šluostyti anglų subinių?!" – juokėsi ji. Bet Editai, nuo mažens pratusiai pasirūpinti savimi, kitų nuomonė nerūpėjo. "Įdomiausia, kad šį darbą aš pamilau daug labiau, nei maniau pamilsianti. Kiekviena diena čia turi prasmę. Tu padedi užmiršti negalią, ligą, praskaidrini paskutines dienas tiems, kurie jau pakeliui anapilin. – Kai slaugiau senuką Džoną, rytais jis glostydavo man ranką ir sakydavo: "Tu mano angelas." Sykį sakiau mamai, kad man mokamas atlyginimas ne už darbą, bet už gyvenimą.

Čia pat moteris apgailestauja, kad iki orios senatvės, kokią turi anglai, Lietuvos senjorams dar toli. Lietuvoje rūpinamasi žmogaus kūnu, kad būtų pavalgęs ir vaistus išgėręs, o Anglijoje – orumas ir žmogaus siela yra svarbiausia.

Edita slaugė pianistę Aną. Dažnai senutė būdavo pusiau sąmoninga, bet Edita jai dainuodavo, mat Ana tuomet imdavo šypsotis ar net pritarti. Sykį, prašviesėjimo akimirką, ji net profesionaliai replikavo: "Šį kartą buvo tik viena netiksli nata."

"Rytais tepdavau sunykusias Anos rankas kremu, išmasažuodavau. Nors ji gulinti ant patalo, pakirpdavau, plaukų suktukais suraitydavau jos plaukus. Joje vis dar gyva moteris, kuri koketišku judesiu pasitaisydavo šukuoseną. Aš savo buvimu padedu gyventi kitiems kaip įmanoma šviesiau. Tai begalinė laimė", – apie slaugės darbą Anglijoje pasakoja Edita, jau spėjusi pajusti ir jo saldumą.

Apie tarnystę

Paklausta, ar galima jos darbą, už kurį gauna pinigus, vadinti tarnyste, Edita purto galvą. "Tai nėra tikroji tarnystė, bet ir nėra gėdingas darbas, kaip kažkam atrodo. Savo gyvenime esu išbandžiusi daug ką: nuo aukščiausių atsakingų pareigų, renginių vedimo kelių šimtų žmonių auditorijai iki indų plovėjos darbo. Būdama šalia senukų, jaučiu didžiulę prasmę. Šiandien – tokia mano misija ir stengiuosi atlikti ją su meile, kiek tik jos turiu. Dabar slaugau 97-erių Marjoirie. Skaitau jai poeziją, užleidžiu šeštojo–aštuntojo dešimtmečių muzikos, pasakoju, kokia gėlė šiandien pražydo jos gėlyne, kaip viena kitą aplink seną ąžuolą vijosi voveraitės. Po savaitės mano buvimo su senute užsukusi gydytoja išsižiojo iš nuostabos: "Aš lankau ją aštuonerius metus. Niekada nesu mačiusi jos tokios gyvybingos ir dar taip aiškiai kalbančios."

"Aš visada sakiau, kad geriausiai gydo meilė. Ar jūs bent galite numanyti, kokio dydžio džiaugsmą išgyvenu tokiais momentais?" – atvirauja moteris.

Kalbai pasisukus apie neatlygintiną tarnystę, dviejų vaikų – 23-ejų Nojaus ir 16-metės Gertrūdos – mama sakosi turinti patirties ir čia. Už įgimtą pagalbos žmogui geną ji dėkoja savo giminės linijai. "Senelis Jonas buvo miestelio saulė, ir maistu, ir geru žodžiu besidalijęs, rizikavęs savo gyvybe slėpė savo namuose žmones, pirko ir dovanojo kaimo žmonėms knygas. Dėdė malūnininkas neturtingiems maldavo dovanai, visi darbavosi dėl laisvės, todėl kas buvo kontuzytas, kas nušautas, kas ištremtas į Sibirą, o dėdė kunigas Jonas Kaušyla atsidūrė Pečioros lageryje. Gal todėl ta drąsa ir pagalba kitam yra mano kraujyje. O ir mano tėvukai Vyžuonose nuolat kitiems padeda: mama apleistus kapus sutvarko, maisto, daržovių neturintiems nuveža, tėvukas rūpinasi menininku A.Indrašiumi ir paukščiais. Ir kokia gi kitokia prasmė buvimo čia, žemėje? Vaikus jau beveik užauginau, mano rankos ir širdis laisva kitiems", – svarsto pašnekovė, prieš keletą metų apsiėmusi globoti ir vieną benamį.

Sykį, skubėdama į sekmadienio Mišias, Edita sutiko prie konteinerio vyruką. Po ilgo pokalbio ji patikėjo juo ir pažadėjo padėti. Netrukus už žmogžudystę kalėjęs vyras apsigyveno moters sklype esančiame ūkiniame pastate, ateidavo į jos namus išsimaudyti, drabužių išsiskalbti, pavalgyti. "Tuomet nemažai žmonių manęs nesuprato... Sakė, kad nieko čia nebus, kad tokie nesikeičia, kad papjaus mane ir mano vaikus. Aš tik nusijuokdavau ir atsakydavau: "Bent jau mirsiu šventa mirtimi", – šypsosi Edita.

O kol žmonės plepa, Editos tarnystės karavanas eina tolyn. Jos globojamas žmogus atsitiesė, turi darbą, atsisakė ydingo gyvenimo būdo. Anot globėjos, ji vis dar sulaukia pašaipių komentarų: "O, neblogą piarą pasidarei!" Bet vietoj atsakymo mano žavioji pašnekovė tik nusišypso: "Kas jums trukdo tai daryti? Prašom – pilnas miestas našlaičių vaikų, valkatų, benamių. Kai žmonės užgauna, o juk nutinka ir taip, prisimenu Motiną Teresę: "Duok pasauliui geriausia, ką turi, nors pasaulis gali tave sužeisti. Vis tiek duok." Kaip man tai giliai suprantama..."

Vaikai: savo laimės mikroschemą Edita visų pirma stengiasi perduoti svarbiausiems savo gyvenimo žmonėms – Gertrūdai ir Nojui. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie vienatvę

Skamba paradoksaliai, bet tai, kad E.Grudzinskaitė-Gruodis gali būti viena tiek santykių, tiek ir profesine prasme – geriausia, kas galėjo nutikti jos gyvenime. Šiuo metu moteris daug laiko skiria skaitymui, toliau lavina savo vokalą, mielai dainuoja draugų vakarėliuose ir vengia pasaulio plepalų.

Paklausta, ar tokia stipri asmenybė sunkią valandą turėjo tikrų draugių, kurioms galėjo atverti širdį, ji purto galvą. "Nuo vaikystės mano draugai buvo berniukai. Iki dabar neturiu to moteriško poreikio išsikalbėti ar guostis. O ir guostis nėra dėl ko. Kaip dvasios ramstį visuomet turėjau išmintingų kunigų", – aiškina ji.

Šie žodžiai nereiškia, kad Edita atsisako bendrauti, žemiškų pramogų – vakarėlio su šokiais iki paryčių. Bet jei viso to ir nebūtų, jos jausena nelabai ir pasikeistų.

"Esu laiminga savo saloje – toje erdvėje, kurią pati susikūriau", – atvirauja ji, bet nebenori kalbėti apie paskutinius vedybinio gyvenimo metus, kuriuose buvo visko – smurto, alkoholio, isterijų, pavydo. "Perėjau asmeninį Aušvicą..." – sako Edita, mininti vieną žmogų, žinojusį apie jos fizines ir sielos kančias, – kunigą Kęstutį Rugevičių, kuriam ji labai dėkinga.

Edita sako, kad žmonėms sunku patikėti, jog vienatvė jai gali būti drauge. "Kaip tik dabar skaitau Maxą Frišą. Jis rašo, kad vienatvė jam yra vienintelė įmanoma buvimo sąlyga ir tik vienintelis varginantis dalykas yra tas, kad negali palinkėti pats sau labos nakties. "Ar tai yra priežastis tuoktis?" – klausia Maxas, rašęs knygą dar tuomet, kai nebuvo interneto. Suprantate, kur lenkiu? – šypsosi moteris. – Didžiąją gyvenimo meilę išgyvenau, išragavau moterystę, gavau motinystės dovaną. Šeima man yra lizdas, kurį susisuki iš meilės ir išperi paukščiukus. Kai ant nosies penkiasdešimt – nematau jokios prasmės poruotis. Galiausiai, man būtų paprasčiausiai per ankšta."

Apie laimę

Laimė Editai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. "Pamenu, po skyrybų Vaiko teisių apsaugos darbuotoja mane apklausė dėl įvykių šeimoje. Išgirdusi detales ji pasakė: "O siaube, kokia jūs nelaiminga!" Tą akimirką net pašokau nuo kėdės. Taip, man buvo nežmoniškai sunku, bet niekuomet nesijaučiau nelaiminga", – sako Edita, nė neabejojanti, kad ir istoriniame Aušvice buvo laimingų žmonių.

"Tau bet kokios sutemos šviesios", – šią įstabią psalmės eilutę moteris atrado, kai kompozitorius Vaclovas Augustinas pristatė tokiu pačiu pavadinimu savo kūrybos CD. Nuo to laiko ji tapo E.Grudzinskaitės-Gruodis vidinio dienoraščio antrašte.

Apie gyvenimą be lūkesčių

Atsibudusi anksti ryte Edita mėgsta eiti pasivaikščioti. "Vaikštau ant švenčiausios Dievo žemės, regiu apsiašarojusią žolę, dar, žiūrėk, koks gerai nusiteikęs bėgikas pakalbina. Nusišypsom, palinkim vienas kitam geros dienos. Kaip gali būti nelaimingas?" – klausia glostydama baltų gaurų kamuolį, susirangiusį tiesiai prie jos kojų. Jei tik būtų įmanoma, Edita tą savo širdyje esančią laimės mikroschemą perduotų visiems žmonėms, kuriems gyvenime kažko trūksta.

"Gyvenu materialiame pasaulyje, toje pačioje istorijos atkarpoje, kaip ir visi kiti aplinkui, todėl patiriu ir tuos pačius išbandymus. Tik nėra objektyvaus daug ar mažai, gerai ar blogai, – toliau filosofuoja ji. – Esame tik mes, suteikiantys situacijai savo vertinimą. Pamenu, dukra, sudaužiusi vazą, pratarė: "Oi, neatsitiko laimė..." Toks daug atveriantis buvo jos požiūrio kampas", – šypsosi Gertrūdos mama.

Dabartiniam savo gyvenimui sako neturinti jokių lūkesčių. Ji pasitiki Dangaus planu ir sako, kad paleidusi svajonę daro mažus žingsnelius jos link. Įsiklauso, nelaiko įsikibusi jos nagais, o tik ramiai juda pirmyn, kol, galų gale, stebuklingai sukrenta reikalingos kortos.

Pasitikėjimas: tik kunigas K. Rugevičius žino apie Editos išgyventą asmeninį Aušvicą, kuriam ji labai dėkinga už pagalbą gydant sielos žaizdas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie svajones

Svajonės panašiai kaip ir žvejyba, kuri yra moters laisvalaikio dalis nuo vaikystės. Pirmiausia reikia užmesti, o jau tuomet kantriai laukti. Jei nekibo šiandien ar keletą dienų iš eilės, – meškerės jokiu būdu negalima nutrenkti į kampą, o kaskart su nauja viltimi vėl bandyti. Tai Editos savo kailiu patikrinta gyvenimo filosofija.

"Kai laukiausi dukros, atradau kompozitorių Morteną Lauridseną, kuris už nuopelnus JAV kultūrai gavo apdovanojimą Baltuosiuose rūmuose. Praėjo vienuolika metų, kol mano svajonė parengti su šiuo žmogumi interviu išsipildė su kaupu. Matyt, reikėjo sulaukti tos ypatingos nakties, kai jau beveik krentant į sapną galvoje lyg švieslentėje praskriejo mintis: "O kodėl tu jo niekada nepaklausei?" Buvo trečia nakties, pakilau iš lovos prie kompiuterio. Po mažiau nei dešimties minučių į mano elektroninio pašto dėžutę atėjo atsakymas: "Yes, dear lady", – pasakoja dvi savaites San Chuano (JAV) saloje su kompozitoriumi praleidusi Edita, iki šiol su juo palaikanti labai artimą ryšį.

Apie dainavimą

Editos talentų priešakyje visuomet buvo kūrybiškumas. Naujomis idėjomis kibirkščiuojančiai moteriai vis norėjosi aprėpti kuo daugiau gyvenimo sričių. Todėl dabar ji sako siaurinanti veiklų kryptį. Nes suvokia, kad laiko viskam, ką trokšta patirti jos širdis, vieno gyvenimo neužteks.

"Ypatingą dėmesį šiuo metu skiriu dainavimui. Esu dainavusi visur – mokykloje, bažnyčioje, merginų ansambliuose. Virtuvėje, kai auginau vaikus." Vaikams paaugus ji prisijungė prie kamerinio choro "Cantate Domino" dainininkų. Šiuo metu privačiai vokalą tobulinanti Edita mielai dainuoja tiek savo slaugomiems senukams, tiek ir draugams per jų šventes.

Žvejyba: aistringai muselininkei Editai upė – tarsi galvosūkis, kurį kas kartą reikia spręsti iš naujo, bandant suvilioti žuvį. / Asmeninio archyvo nuotr.

Apie plaukus

"Plika galva vaikščiojau dvejus metus", – prisipažįsta plaukus po skyrybų plikai nusiskutusi Edita. Tikrai ne dėl protesto ar stiliaus paieškų. Moteriai nuo nuolatinės įtampos šeimoje kuokštais ėmė slinkti plaukai. "Įsigaliojus teismo sprendimui dėl skyrybų, atsistojau prieš veidrodį ir nusiskutau. Kai nuėjusi į kirpyklą paprašiau padailinti negrabų savo pačios darbą, kirpėja tarė: "Plaukuose sukaupta visa bloga energija, gerai, kad taip padarėte. Sveikinu su nauja pradžia", – prisimena.

Net dvejus metus moteris nepanoro atsiauginti plaukų. Maža to, dėl plikos galvos net patyrė nuotykį. Edita išvyko į Siciliją pozuoti fotografams, kurie susirado ją per feisbuką. "Kaip tik tuo metu jie kūrė plikagalvių fotografijų ciklą", – prisiminė neužmirštamus praeities įvykius ji, plaukus pradėjusi auginti tik tuomet, kai užsimanė ir vėl patirti, ką reiškia plaukų sruogą moteriškai už ausies užsikišti.

Apie džiaugsmą

Edita kasdien randa kuo džiaugtis. Bet didžiausias jos džiaugsmas – nuostabūs vaikai. Sūnus Nojus studijuoja Vilniaus universitete ir dirba Radvilų muziejuje, būsimą marčią Barborą (rudenį vaikų vestuvės), neseniai priėmė į Šv.Kristoforo kamerinį orkestrą. "Mažoji" Gertrūda stovi prie išsvajoto DJ pulto.

Pastebėjo: net dvejus metus nepanorusi atsiauginti plaukų E. Grudzinskaitė-Gruodis buvo pakviesta į Siciliją pozuoti fotografams, kurie susirado ją per feisbuką. / Valentino Pečinino-Volko nuotr.

"Užauginusi vaikus noriu pasitraukti iš miesto ir grįžti į tėviškės gamtą. Kaip vaikystėje – su pievų žolynais, karvašūdžio kvapu vakare, naktine baublio tūba ir atlaidų smilkalais kvepiančia bažnyčia. Ir apie orią senatvę, kurią galbūt kažkada padovanosiu ir lietuvių senukams, pagalvoju, jei tik Dievas laimins", – sako moteris.

Kalaitė Kyro jau snaudžia, laikrodis išmušė visą mums – dviem nepažįstamoms-pažįstamoms – pokalbiui skirtą laiką. Metas užsukti į kitą gatvės pusę pas seseris benediktines vakarinės maldos ir važiuoti namo.