Vis daugiau tėvų ir mokytojų ieško stebuklingo rakto, kuris padėtų sutarti su hiperaktyviais vaikais. Kaip galima padėti tokiems vaikams, ar šis sutrikimas išaugamas? Apie tai kalbamės su gydytoja suaugusiųjų psichoterapeute, vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Mickevičiūte.

– Kodėl daugėja aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių vaikų? 

– Ši tendencija stebima tiek pasaulyje, tiek mūsų šalyje. Viena svarbiausių to priežasčių – dabar vaikai didžiąją laiko dalį prabūna patalpose, laisvalaikį leidžia prie televizoriaus ir kompiuterio ekranų, mažiau juda ir būna lauke, negali „išsilakstyti“.

Reikia pastebėti ir dar vieną priežastį: užsienyje vaikai, paaugliai ir jų tėvai tiesiog nori „turėti“ aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozę, kad galėtų vartoti padedančius susikaupti vaistus.

Ši jau kurį laiką rūpestį Vakaruose kelianti problema gali tapti aktuali ir Lietuvoje, nes prieš kelis mėnesius vaistai, skirti šiam sutrikimui gydyti, tapo kompensuojami. Iki šiol mūsų tėvai buvo labiau linkę išbandyti įvairius pagalbos būdus, bet tik ne gydymą vaistais – tiek dėl galimų šalutinių poveikių, tiek dėl tokio gydymo būdo brangumo.

– Ar tėvai gali be specialisto pagalbos atskirti, kad jų vaikas jau nebe tik judrus, bet hiperaktyvus?

– Tėvai gali įtarti, kad vaikas turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, jei mato, kad jis labai judrus, nenustygsta vienoje vietoje, nuolat bėgioja, o jei sėdi, maskatuojasi, mataruoja kojomis. Toks vaikas sugeba sukaupti dėmesį vos kelioms minutėms, tada meta neužbaigtą darbą ir imasi kito, dažnai reaguoja nespėjęs pagalvoti.

Tačiau šią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Svarbu, kad minėtieji požymiai būtų pastebimi mažiausiai dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, namuose ir mokykloje). Taip pat simptomus svarbu atskirti nuo kitų vaiko būklių – nerimo, atskirų jo ir tėvų santykių problemų.

- Ką patartumėte tokį vaiką auginantiems tėvams?

- Tokiai atžalai padės aiškiai suplanuota, struktūruota dienotvarkė. Vaikui derėtų skirti jo koncentruojamo dėmesio laiką atitinkančias užduotis. Tarkim, jei vaikas pajėgus susikaupti 10 minučių, užduotis irgi reiktų padalinti 10 minučių dalimis, tarp jų – daryti pertraukas, leisti vaikui atsistoti, pajudėti.

– Ar šis sutrikimas išaugamas, ar ir toliau be rimtesnės specialistų pagalbos neapseinama?

– Manoma, kad šis sutrikimas nėra išaugamas, tačiau pamažu galima išmokti su juo sugyventi: kontroliuoti ir slopinti savo impulsyvumą, reagavimą – „atidėti“. Tokiam žmogui patariama užduotis planuotis taip, kad pakaktų dėmesio joms atlikti, didesnį aktyvumą išnaudoti užsiimant sportu arba pasirenkant darbą, kur toks aktyvumas yra privalumas. Teisingai planuojant savo gyvenimą specialistų pagalbos tikrai gali ir neprireikti. Svarbiausia – aplinkinių supratingumas ir parama.