Mokiniams skirtos namų užduotys sutrikdo taikų šeimos gyvenimą, verčia vaikus meluoti ir neturi jokios pedagoginės naudos, įsitikinęs Vokietijoje gyvenantis rašytojas Arminas Himmelrathas, stojęs į rimtą kovą su namų darbais.

Mokytojo padėjėjo vaidmmuo

Tris vaikus auginantis 48 metų vyras, paties žodžiais sakant, turi 32 metus namų darbų ruošimo patirties. "Jaučiuosi degdradavęs iki mokytojo padėjėjo. Vaikai niekada savo noru nesėdo ruošti namų darbų. Vadinasi, aš turėjau daryti spaudimą. Tai tikrai nėra malonus vaidmuo, ir nemanau, kad mano, kaip tėvo, pareiga perduoti mokytojų grasinimus – jei nepadarysi namų darbų, gausi blogą pažymį. Tai juodoji pedagogika", – sako A.Himmelrathas, apie namų darbų nenaudą parašęs knygą "Namų darbai, ne, ačiū!" ("Hausaufgaben, nein danke!")

Ši juodoji pedagogika, rašytojo teigimu, į melo spiralę įsuka ir vaikus, ir tėvus. Vaikai namuose sako, kad namų darbams nieko neužduota, mokykloje išsisukinėja, kodėl nepadarė pamokų. "Kartais net tėvai daro už vaikus namų darbus. Viena mokytoja man sakė, kad tokių atvejų būna jau antroje klasėje. Tokiais atvejais vaikai taip pat meluoja", – pasakoja rašytojas ir  priduria: "Namų darbai sudrasko namų taiką."

Augindamas savo vaikus A.Himmelrathas ėmėsi profesionaliai nagrinėti namų darbų temos ir pats nustebo sužinojęs, kad apie tai diskutuojama jau ne vieną šimtmetį.

"XV a. mokyklos taisyklėse kalbama apie namų darbus. Nuo 1880 m. periodiškai vis atliekami moksliniai tyrimai, kuriais aiškinamasi apie namų darbų naudą. Patvirtinimo, kad jie yra naudingi mokiniams, neradau niekur. Geriausiu atveju namų darbai tiesiog nekenkia, bet dažniausiai neturi prasmės", – sako A.Himmelrathas.

Jis cituoja Dresdeno pedagogą Gustavą Schanzę, kuris dar 1906-aisiais rašė, kad "namų darbai liaudies mokyklose pedagogikos požiūrių yra beprasmiai". 1958 m. Miulhaimo edukologas Bernhardas Wittmannas atliko eksperimentą: trečiųjų ir šeštųjų klasių mokiniams iš dviejų dalykų nebuvo skiriama namų darbų. Pamatęs rezultatą, mokslininkas padarė išvadą: "Namų užduotys neturi jokios materialinės naudos švietimo kokybei, jos nelėmė moksleivių žinių lygio ir pasirengimo".

A.Himmelratho teigimu, namų darbų aptarimas, išdalijimas ir patikrinimas atima brangų pamokos laiką. Jo nelieka ir sunkumams, kilusiems ruošiant namų užduotis, aptarti. Vaikams susidaro įspūdis, kad jų darbas neturi pasmės.

Didina socialinę nelygybę

Kitas rašytojo pateikiamas argumentas – sociologų nuomonė, kad namų darbai stiprina nelygybę, didina atskirtį tarp skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių vaikų.

"Namų darbai tampa tėvų problema – būtent ant jų pečių mokytojai perkelia atsakomybės naštą. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbama apie nekvalifikuotų darbininkų, ar apie profesorių šeimą. O juk tokia skirtinga kilmė reiškia visiškai skirtingas startines sąlygas. Ir dėl to dažnai mokiniai, kurių žinios atsilieka nuo kitų vaikų pasiekimų, neberuošia namų darbų, o gerai besimokantieji stropiai juos atlieka", – sako A.Himmelrathas.

Tezei, kad kartojimas padeda geriau įsisavinti mokomąją medžiagą, jis taip pat turi kontrargumentą. "Geriausiai mokosi motyvuoti vaikai. Mano vaikai anglų kalbą išmoko geriau už mane, nes žaidė juos ypač dominusį kompiuterinį žaidimą. Jei mokomasi žodžių tik iš baimės būti nubaustam ar gauti blogą pažymį, tai duoda nedaug naudos", – sako jis.

Alternatyva įmanoma

"Įsitikinimas, kad namų darbai yra neatsiejama mokymosi dalis, yra taip giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje, kad niekas daugiau nebesvarsto, ar jie turi prasmę. Tačiau kad ir ko klaustumėte, visi bus nepatenkinti situacija", – sako rašytojas, siūlydamas alternatyvą namų darbams.

Antai vienoje mokykloje Braunšvaige mokiniams buvo užduodama kasdien skaityti po ketvirtį valandos. Tie, kurie mėgo skaityti, skaitė ir neraginami. Nemėgusieji knygų šią užduotį ignoravo. Geri norai tik kėlė įtampą tarp mokinių ir mokytojų.

Tuomet mokykloje buvo nutarta: visoms klasėms trečia pamoka trumpinama lygiai 15 minučių ir šį laiką mokiniai skiria skaitymui. "Iš pradžių kilo didelis pasipriešinimas – taip pat ir iš mokytojų pusės. Tačiau dabar visi mato: vaikai padarė pažangą ir ji naudinga mokantis visų dalykų", – pavyzdį pateikė rašytojas.

Skirtingai nei namų darbus apskritai, referatų rašymą A.Himmelrathas laiko naudingu dalyku.

"Mokiniai mokosi savarankiškai apdoroti savo žinias ir įsitikina, kad jos yra naudingos pamokoms. Tačiau referatai galėtų būti grąžinti į mokyklas, kuriose turėtų būti atitinkamos sąlygos ir erdvės. Apie tai žinau iš vienos gimnazijos Šveicarijoje, kur namų darbai nebeužduodami. Tam tikras užduotis mokiniai atlieka per pirmąją pamoką – jas vaikai atlieka savarankiškai, tačiau šalia visada yra mokytojas", – apie namų darbų alternatyvą pasakoja rašytojas.

Beje, toje pačioje Šveicarijoje, Švico kantone, 1993-iaisiais buvo nuspręsta nebeskirti vaikams namų darbų, tačiau po ketverių metų, spaudžiant tėvams, kuriems buvo keista, kad jų vaikai namuose nesimoko, naujovė atšaukta. Įdomu tai, kad namų darbų nedariusių Švico mokinių ir kitų kantonų moksleivių pasiekimai nesiskyrė, atvirkščiai: šviciečiai buvo labiau motyvuoti.

Ištiks lazdos likimas

Jei nėra prielaidų, kodėl turėtume ir toliau puoselėti namų darbus kaip pedagoginę priemonę, kodėl šis baubas vis dar gyvuoja mūsų švietimo sistemose? A.Himmelrathas įsitikinęs: vieną dieną namų darbams nutiks tai, kas nutiko ir lazdoms, kurios šimtmečiais buvo neatsiejama mokymo proceso dalis.

Jo manymu, būtina tęsti diskusiją apie švietimo sistemos individualizavimą. Kiekvieno vaiko mokymosi struktūra, greitis skirtingas ir su tuo mokytojai bei mokytojos turi susitaikyti. 

"Kada nors mokiniai mokysis pagal savaitės planus, patys galės nuspręsti, kada kokias užduotis atlikti", – sako vizionierius, kalbėdamas apie perspektyvą, kai, lankydami visos dienos mokyklas, vaikai patys galės nuspręsti, ar jiems mokytis vieniems, ar su kitais vaikais, padedant mokytojui ar ne. Ir visa tai vaikai galės daryti mokyklose, kur bus garantuojama profesionali pagalba, o ne namuose, kur kvalifikuotos pagalbos gali sulaukti tik vienetai.