Su profesoriumi Rimantu Kočiūnu, originalaus psichoterapijos būdo pradininko, psichoterapeuto daktaro Aleksandro Alekseičiko mokiniu, Humanistinės ir egzistencinės terapijos instituto (HEPI) vienu įkūrėjų kalbamės apie tai, kaip kiekvienam surasti savo vietą gyvenime ir būti laimingam.

Vieniems gydyti kitus

Savęs pažinimas, susitikimas su savimi psichoterapijoje nėra lengvas ir malonus procesas, per kurį glostomas mylimas ego, o savo netobulumo išgyvenimas, tyrinėjant savo silpnybes.
Lietuvoje, kaip Estijoje ir Latvijoje, sovietinė okupacija žmonių psichologijoje ir kolektyvinėje atmintyje paliko gilią kultūrinę traumą, kurios poveikis ir padariniai tautiniam mentalitetui dar per mažai išnagrinėti.

Totalitarinio režimo paveldas: sovietinis mentalitetas, represijų baimė ir draudimai viešai diskutuoti visoms socialinėms grupėms aktualiais klausimais išryškino psichologinės visuomenės sveikatos problematiką. R.Kočiūnas įsitikinęs, kad humanistinės ir egzistencinės terapijos taikymas sielai leidžia gydyti kitą sielą.

– Dirbdamas nuo 1996 m. sukaupėte vertingos psichoterapinės patirties. Kodėl pasirinkote egzistencinę terapiją?

– Psichoterapija įklimpsta klausimuose: koks yra žmogus ir kodėl jis toks, su kokiomis vaikystės traumomis tai susiję? Kiti taip ir lieka gyvenimo klajonėse, ieškojimuose, istorijoje.
Egzistencinės ir filosofinės terapijos specialistai užduoda kitokį klausimą – ne koks žmogus, bet kaip jis gyvena. Juk pirmiausia aktualu, kaip žmogus kuria įvairius santykius. Mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo to, kaip sekasi surasti savo vietą gyvenime, įprasminti tai, ką darome, kurti santykius. Mes kalbame ne apie asmenines problemas, bet apie viso gyvenimo problemas.

– Profesorius Dainius Pūras atvirai viešojoje erdvėje teigia, kad mūsų visuomenės psichikos sveikatos būklė yra labai prasta. Ką jūs apie tai manote?

– D.Pūras šiuo požiūriu yra negailestingas ir nevynioja žodžių į vatą – tai, ką sako, iš tiesų yra teisinga. Visuomenės psichikos sveikatos būklė yra iš tiesų prasta, kartu yra prasta psichoterapijos būklė. Nekalbant jau apie tai, kad psichiatrai turi pretenzijų visuomenės psichologinę apsaugą sugriebti į savo rankas, viską daryti tik ligoninėse. Pavyzdžiui, ligoninėse įsteigti krizių centrą, ir tai būtų nesąmonė – niekur pasaulyje taip nėra, arba pumpuoti pacientus tabletėmis.

Reikia priimti įstatymą

– Taip visuomenės psichikos sveikatos problemos buvo sprendžiamos sovietmečiu?

– Galime svarstyti ir taip: psichiatrija per farmacijos kompanijas platina savo produkciją. Tai, kad šeimos gydytojas gali skirti savo pacientams stiprius antidepresantus, jau yra problema, jis gi toje srityje neišmano nieko. Ir psichoterapijoje trūksta tvarkos, nėra jokio reguliavimo. Nors turime apie 10 įvairių psichoterapijos programų, tik liepos mėnesį įvyko steigiamasis Psichologų asociacijos susirinkimas. Pavyko surinkti apie 16-ka organizacijų, sukviesti labai skirtingų pažiūrų psichoterapeutus ir įsteigti profesinę struktūrą, kuri vienytų šias organizacijas, galiausiai susitartų dėl profesinių standartų, nepaisant skirtingų krypčių ar mokyklų.

Norime, kad profesiniai standartai būtų vienodi: susitarta dėl svarbių licencijavimo klausimų. Sieksime priimti Psichoterapijos įstatymą, kuris juridiškai įteisintų ir kliento, ir psichoterapeutų teises, pareigas, licencijavimo tvarką. Būtina priimti psichoterapeutų profesionalumo patikrinimo tvarką, nustatyti, kiek privaloma supervizijų, ir pan. Dar tik judame tvarkos link – gerai, kad daromi pirmi žingsniai.

Daugelyje Europos šalių toks psichoterapijos įstatymas yra priimtas ir šioje srityje esama tvarkos: bet kas negali savęs vadinti psichoterapeutu, teikti pagalbos. Siekiame, kad būtų sukurta tam tikra struktūra, kuri rūpintųsi profesionalumo kontrole, etikos kodeksu, veiksmų teisėtumu ir pan. Vis dėlto teigiami rezultatai nėra pasiekiami greitai ir pavieniui. Tai yra rūpestis, susidedantis iš daugelio dalykų, upė, į kurią turi įtekėti daug upelių. Esama daugybės lūžių, pertvarkų pasaulėžiūroje ir vertybėse, o jei prie to pridėti ekonomikos sunkumus, kurie atneša gausybę psichinių konfliktų ir traumų, sakyčiau, kad tai viso posovietinio regiono klausimas.

Kuriant šių reikalų tvarką ir struktūrą, turėtų daug kas pagerėti ir mūsų galvose. Iš kur gali būti tvarka žmonių viduje, jeigu aplink – netvarka, nenuspėjamumas? Žmogus tiesiog atspindi tai, kas vyksta išorėje. Šia prasme egzistencinis požiūris kreipia į suvokimą, kad pasaulis, kuriame gyvenu, yra mano dalis. Aš esu tai, kas aplink mane.

Siekiant išsaugoti šeimą

– Susidaro įspūdis, kad galime ateiti tarsi į dievišką saldainių parduotuvę ir išsirinkti gyvenimo būdą?

– Egzistencinės, humanistinės krypties psichoterapeutai šito tikrai nesiūlo. Pirmiausiai mes tyrinėjame, kaip žmogus gyvena. Pavyzdžiui, griūva šeima. Analizuojame, kaip jis dalyvavo ją griaunant? Tačiau šeima – ne vieno žmogaus reikalas. Tenka nagrinėti, kaip renkamės vieną ar kitą žmogų, ką atsinešame iš savo tėvų šeimos į savo kuriamą šeimą. Kaip žmonės organizuoja savo santykius, kaip jie atėjo iki kritinio taško. Svarstome, ar galime ką nors pakeisti dabar, ar ką nors įmanoma pakeisti ateityje?

Tyrinėjimo procesą sudaro svarstymas, kokie kliuviniai trukdo kurti santykius, juos palaikyti ir plėtoti. Receptų nėra, tačiau mėginame analizuoti žmogaus patirtį ir galvojame, ką jis galėtų įnešti kitokio, kas galėtų padėti gyventi geriau. Šia prasme A.Alekseičiko idėja, kad psichoterapija turi kalbėti apie gyvenimą, o ne apie asmenybės keitimą, išlieka aktuali.

– Dažnai kalbame apie dramatišką ir išskirtinę mūsų, lietuvių, patirtį – traumas, kurias patyrėme per okupacijas, karus, ir išlikimą. Ar nėra taip, kad išlikimo dramą, negydydami savo trauminės patirties, tik dar labiau giliname?

– M.Heideggerio filosofijoje žmogaus gyvenimas yra viena iš duotybių, kaip jis vadina – įmestis į pasaulį. Mes ateiname į pasaulį, kurio nepasirinkome, pas tėvus, kurių taip pat nesirinkome. Ateiname į tėvų pasaulėžiūrą, taisykles, principus ir patirtį, kuri jau egzistuoja. Tai, kokį savo gyvenimą kuriu, nemaža dalimi priklauso nuo mano nustatyto santykio su pasauliu. Pirmiausia – su tėvais. Ar aš priimu tėvus? Daugelis klientų kaltina savo tėvus už tai, ko jie nepadarė – ne taip mylėjo, auklėjo. Už to slypi slaptas noras, kad tėvus galbūt galima pakeisti, padaryti juos sau patogesnius. Tačiau tėvų nepakeisi.

Egzistencinė terapija moko nustatyti santykį su tais dalykais, kurių pakeisti negalime. Jeigu gimiau šitoje vietoje, sunkiu metu, tai nereiškia, kad aš tam laikui – okupacijai ar karui – turiu suversti atsakomybę. Suvokimas, ką aš galiu, o kur esu ribotas – tai vienas svarbių terapijos fokusų. Karo, okupacinės traumos yra tokia duotybė, kurios mes negalime pakeisti. Tačiau galime jas tyrinėti, suprasti, analizuoti, ką su visa ta patirtimi daryti, o ko nedaryti. Man visada atrodo keistai, kai mėginama atsakomybę suversti okupacijai ar traumoms, ir jomis paaiškinti vienus ar kitus mūsų pasirinkimus. Bet mums su tuo gyventi reikia – būtinas žmogaus dalyvavimas, aktyvumas, jo gyvenime kažką keičiantis. Taigi egzistencinė terapija yra nukreipta į gyvenimo galimybių suvokimą būtent tokiame kontekste.

Psichologija ir filosofija

– Kam egzistencinei terapijai reikalingas filosofinis pagrindas?

– Egzistencinėje terapijoje filosofijai skiriama daug dėmesio. Galime svarstyti, kad apie gyvenimą psichologija nieko doro nėra pasakiusi. Iš tiesų taip ir yra. Šiuolaikinė psichologija nekalba apie meilę, laimę, prasmę, kūrybą, vienatvę, džiaugsmą. Todėl egzistencinė terapija mažai vadovaujasi psichologija – tiek, kiek ji paliečia žmogaus pažinimą.

Filosofija apie gyvenimą kalba nuo antikos laikų, yra keliami svarbūs egzistenciniai klausimai. Egzistencinė terapija semiasi išminties iš filosofijos, pavyzdžiui, iš S.Kierkeggardo, kuris kalbėjo apie esminius žmogiškus konfliktus: amžinybės, dvasingumo, žemiškumo, tikėjimo. Analizavo, iš kur atsiranda nerimas. Mąstė, kad konfliktų šaknys slypi už nerimo, daug galvojo apie tikėjimą – tai yra tie dalykai, su kuriais žmonės ateina į šį pasaulį. Filosofija sukuria erdvę ieškoti atsakymų į tuos konkrečius žmogaus gyvenimo klausimus.

– Kodėl įkūrėte Rytų Europos psichoterapijos asociaciją, kuo pasižymi jos veikla?

– Asociaciją įsteigėme tam, kad galėtume kviesti žinomus pasaulyje egzistencinės terapijos lyderius, mokslininkus ir keistis žiniomis su žmonėmis, kuriems tai įdomu. Šis bendravimas apima labiau posovietinių kraštų – Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Kazachstano žmonių poreikius.

– Sociologai teigia, kad modernybės žmogus turėtų būti visada atsivėręs kaitai, nes kaita yra modernybės esmė. Daugelis dalykų atrodo tokie paprasti – tik išmok keistis.

– Psichoterapijoje susiduriame su konkrečiais žmonėmis: viskas labai įvairu, skirtinga, skirtingos reakcijos. Vieni supranta, kiti nesupranta, vieni susitvarko su iššūkiais, kiti to negali, vieni priima iššūkius, kiti – ne. Ir ta visa įvairovė sukuria tam tikrą nerimu užpildytą lauką.

– Bendraujate su žmonėmis iš pokomunistinių šalių, kurios virė tame pačiame katile, tačiau turi skirtingų patirčių. Gal lietuvių nesusikalbėjimo su savimi problema ta, kad mums patiems mūsų bėdos atrodo didesnės nei kitų?

– Man toks svarstymas – provincializmo išraiška. Nematau ryškių skirtumų, nes nepalyginamai daugiau turime bendrybių. Nuolatinis linksniavimas, pavyzdžiui, savižudybių spaudoje dar plačiau praveria galimybių langą. Štai tas ir anas, ir laikraščiai rašo, apie tai kalbama – net jeigu pabrėžiame tokio sprendimo destruktyvumą. Kad ir kaip tu rašysi tokia tema, žmonėms vis tiek numetamas galimybės suvokimas. Klausimas būtų ne tas, ar verta apie tai rašyti, bet kitas: ar apskritai tai verta dėmesio? Yra žmonių, kurie taip sprendžia problemas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai greičiau psichiatrijos, psichoterapijos reikalas, o ne viešosios sklaidos. Tai rodo laikraščių politikos ėjimą geltonumo link – Vakaruose tokios temos būdingos geltonajai spaudai. Gal tai dalykai, susiję ne vien su žurnalistais, bet matoma bendra visuomenės tendencija.

Bažnyčia padeda per mažai

– O religija, tikėjimas? Galbūt žmonėms užtektų laikytis religinių tiesų, eiti į bažnyčią, apsivalyti ir savyje rasti atsakymus?

– Užtenka tiems, kurie iš tikrųjų tiki. Vis dėlto žinome, kad tikėjimas Lietuvoje gana formalus dalykas ir bažnyčios daugeliu atvejų formalios institucijos. Kunigų, pas kuriuos žmonės veržiasi, ne taip daug. O kiti atlieka pareigas. Nei tokia bažnyčia, nei toks tikėjimas žmogaus egzistencinio nerimo problemų išspręsti negali. Jeigu tai būtų autentiška ir gilu, tai, be jokios abejonės, atsakymus į daugelį klausimų, apie kuriuos kalbame, galėtume surasti ten. Pavyzdžiui, filosofijos studijose mokoma filosofuoti, bet sąlytis su konkrečiu gyvenimu yra laikomas trūkumu, kuris atitraukia nuo minties grynumo. Danijoje, Anglijoje šiuo metu populiarėja filosofinis konsultavimas, turintis sąlyčio taškų su egzistencine terapija.

Egzistencinės terapijos erdvė plečiasi ne tik čia, bet ir Europoje – ji nagrinėja sunkius žmogaus gyvenimo klausimus. Vienas dalykas yra kapstytis savo ankstyvos vaikystės santykiuose su mama, o kitas – kažkokiu būdu prisiliesti prie prasmės, laisvės klausimo. Atsakomybės, ribų nustatymo uždaviniai – su kuo susiduriame nuolat. Egzistencinės terapijos kryptis atliepia socialiniams poreikiams plačiau, nes gyvenime yra daug pasimetimo, įprasminimo, savęs reikšmingumo. Taip pat – pažinimo, ką aš galiu, kur esu laisvas, kur ne visai laisvas, už ką atsakau ar privalau atsakyti? Tai tokie universalūs klausimai, su kurias žmonės susiduria kaitos laikotarpiu.