– Kaip išmokti priimti nepakeičiamus dalykus?

– Galėčiau pasidalyti teorine metodika, bet tikrai žinau – be praktikos, patyrusio specialisto pagalbos ji tiesiog nesuveiks. Ši mentorystės kelionė kartais primena visai ne amerikietiškus idealiai sudėliotus transformacijų scenarijus, tokius kaip, tarkim, herojus buvo nevala, sutiko buvusią merginą, pasakiusią porą įkvepiančių žodžių, – ir staiga pasikeitė iš esmės. Gal ir būna tokių pasakiškų istorijų, tačiau iš arti jų nemačiau.

Nei komandos, nei individualiai konsultuojamo kliento pokytis neįvykdavo staiga. Tam paprastai reikia ir energijos, ir motyvacijos, ir plano, ir valios pastangų kartoti naujus veiksmus, rutinas, kad būtų pasiekta rezultatų. Norint suvokti, ką norime pakeisti, visų pirma išsiaiškiname ir pokyčio tikslą, ir tai, kas nebus pokyčio objektas, t.y. ko pakeisti negalėsime.

Kuo stipresnis nepriėmimas – tuo skaudžiau sugrįžta panašios situacijos, prisiminimai, emocijos.

Ką aš galiu pakeisti? Tik tai, už ką galiu atsakyti savo asmenine atsakomybe. Tai yra mano pasirinkimai, prioritetai, žodžiai, veiksmai, įpročiai, dėmesys, pastangos, emocinė ir dvasinė branda, tobulėjimas, smalsavimas, bendravimas, kūryba, nuostatos, įsitikinimai, sveikata, finansinė gerovė ir pan.

Ko aš negaliu pakeisti? Visko, už ką negaliu atsakyti. Negaliu atsakyti už kito žmogaus emocijas, pasirinktą gyvenimo būdą, už jo žodžius, veiksmus ir įpročius. Tai kiekvieno laisvo žmogaus pasirinkimas. Na, kad negaliu pakeisti oro, istorijos ar fizikos dėsnių, turbūt jau ir taip aišku.

Kristina Laučienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Su kuo dažniausiai negali susitaikyti daugelis? Kad negali pakeisti sutuoktinių ar vaikų, persiauklėti pagal save? Ne tik. Istorijos kartais būna labai liūdnos. Žmonės negali susitaikyti su artimo žmogaus netektimi, bankrotu ar po nelaimingų atsitikimų įgyta negalia. Būna visko. Tačiau juos visus jungia vienas bendras bruožas – negalėjimas susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Kuo stipresnis nepriėmimas – tuo skaudžiau sugrįžta panašios situacijos, prisiminimai, emocijos.

– Ar apskritai įmanoma išmokti paleisti?

– Įmanoma. Ir čia mes grįžtame prie pokyčio esmės: ką noriu pakeisti? Būseną, skausmą, prisirišimą? Jei žmogus ir toliau įsitikinęs, kad istorija galėjo susiklostyti kitaip, nei yra, čia jau aš, kaip specialistė, pakeliu rankas ir sakau: pasiduodu. Išgedėti netektis yra normalu. Specialistai teigia, kad gedėti normalu ir tai gali trukti iki dvejų metų ar net ilgesnį laiko tarpą. Gedulas taip pat turi savo dinamiką: nuo šoko, neigimo iki susitaikymo.

Kaip sugebėti paleisti istoriją ir gyventi toliau? Visų pirma, būtina išmokti suteikti sau tiek atjautos, kiek reikės. Kartais vidinių resursų gali pritrūkti – tuomet išdrįsti paprašyti pagalbos. Tiesa, yra metodikų, kurios leidžia akimirksniu keisti įsitikinimą, bet ne įpročius. Jei žmogus buvo įpratęs gyventi kaip auka, net pakeitus nuostatą, kitą ir dar skitą dieną seni įpročiai, žinoma, pasirodys. Bet jūs jau žinosite, kad tai mintys, būsenos – iš senų programų. Keisdami tai, ką galite pakeisti, jūs su kiekviena diena stiprėsite ir vis labiau pasitikėsite savimi.

– Kiek laiko gali prireikti, kol pajusi laukiamus pokyčius?

– Kiekvienam skirtingai. Nuo pusmečio, metų iki trejų. Pastebėjau, kad su palaikymu, mentoryste pokytis yra ne tik greitesnis, bet ir lengvesnis, stabilesnis, tvarus.

– Ar, remiantis jūsų praktika, visiems pavyko pasiekti rezultatų?

– Tie, kuriems pavyko, džiaugiasi aukštesne gyvenimo kokybe. Pokytis per metus laiko būna tiesiog neįtikimas! Pastebimai atsiranda daugiau lengvumo, pasitikėjimo savimi ir gyvenimo vyksmu, daugiau atsipalaidavimo ir spontaniškumo, socializacijos, kūrybos. Tačiau kartais pokytis ir neįvyksta. Per stiprios senos programos. Bet nauda vis tiek yra. Ir ji visuomet pozityvi.

– Ar pastebėjote ką nors bendro tarp tų, kurie išmoksta priimti greičiau, ir tų, kuriems mokytis sunku?

– Visi siekia naudų. Tik pirmieji – pozityviais būdais, o antrieji – negatyviais ar socialiai nepriimtinais.