O kodėl lietus yra šlapias? Kas yra begalybė? Ir kodėl reikia eiti į darželį?

Tai kasdieniai mažųjų kodėlčių klausimai tėvams, tetoms, auklėms, seneliams... Toks jau vaikų raidos etapas – klausinėjimas. Tėvų didžiausias iššūkis – ką daryti su tais klausimais: atsakyti, perleisti juos auklėtojams ar tiesiog negirdėti.

Vaikų smalsumą gvildena ir aptarinėja psichologai, pedagogai ir patys vaikų tėveliai. Ne paslaptis, kad nežinodami, ką atsakyti tėvai dažnai veja vaikus šalį, perduoda klausimus seneliams, o kai kurie ieško informacijos internete. Kai kurios mamos puola į neviltį ar jaučiasi beviltiškai, kai nežino atsakymų į, atrodytų, paprasčiausius vaikų klausimus: kodėl jūra tokia didelė; kodėl vaivorykštė spalvota; kur yra angelas sargas, jei jo nematome?

Vaikų klausinėjimą aptarėme su Vilma Juškiene – tinklaraščio www.jievaikai.lt autore, pozityvios tėvystės lektore. Sunkius klausimus ji klasifikuoja į tokius, kai atsakymo greičiausiai nežino niekas šiame pasaulyje ir tokius, kai atsakymo nežino tėvai. Kai klausimas yra sunkiai atsakomas arba moksliškai neišaiškintas (arba vaikui toks atsakymas būtų per sudėtingas), tėvai gali paties vaiko paklausti: o kaip tu galvoji? „Dažnai vaikas pasamprotauja ir pats į tokį klausimą atsako, o jei ir neatsako, tai bent užveda ant kelio, ką jis norėtų išgirsti kaip atsakymą į tokį klausimą.

Jei tėvai nusiteikę gerai – galima pafantazuoti. Fantazuoti galima įvairiai, pagal kiekvienos šeimos vaizduotės lygį, kūrybiškumą, požiūrį į pasaulį, tikėjimą... Konkretaus patarimo, ką atsakyti, nėra. Visos šeimos individualios gyvenimo būdu ir požiūriu.“ – pasakoja Vilma Juškienė.

Kai atsakyti į vaiko klausimą per sunku, tėvams nereikėtų jaustis menkaverčiais. Galima drąsiai prisipažinti: šito aš nežinau, bet galime paieškoti atsakymo. Patariama informacijos ieškoti kartu – nesvarbu, ar ieškosite internete, o gal turite kokią knygą ar enciklopediją – įtraukite į šį procesą ir vaiką. Tai paskatins jo pažinimo troškimą ir bus įdomus užsiėmimas. Vilma dar pataria: „Pasitaiko, kad vaikas klausia kažko, ko tėvai nežino, bet tikrai žino senelis, krikšto tėtis ar kažkas iš artimų draugų. Galima jiems čia ir dabar iš karto paskambinti ir paklausti. Taip stiprinamas vaiko ryšys su kitais žmonėmis, taip pat atsiranda suvokimas, kad jei kažko nežinai, yra pasaulyje kitų žmonių, kurie gali padėti.“

Taip pat reikėtų vaiką nuraminti, jog jis ne vienas toks, kuriam tai rūpi, reikėtų apie tai diskutuoti. Yra nemažai knygų, kurių veikėjai yra tokie patys kodėlčiukai – vieni iš jų taip pat maži vaikai, kiti – personifikuoti gyvūnėliai, kurie elgiasi irgi kaip maži vaikai. Bene geriausiai žinoma knyga – Vytauto Petkevičiaus  „Kodėlčius“ (pirmą kartą 1974 m. išleido „Vaga“), kurioje trumpais apsakymais pasakojama apie mažą berniuką ir jo kasdienius klausimus. Šiandien taip pat gausu naujų kūrinių, kuriuose kalbama apie personažų smalsumą. Vienas jų – iš prancūzų kalbos versta Ramonos Bădescu knyga „Pomelui kyla daugybė klausimų“ (2015 m., „Nieko rimto“). Knygelės herojus – mažas drambliukas Pomelas, kuris kartais susimąsto kaip mažas vaikelis: ką galvoja skruzdėlės, kas būtų, jei jis būtų vienui vienas, kas atsikanda mėnulio, kodėl pomidorai raudoni... Rasti atsakymus ir drambliukui ne taip paprasta, bet pasaulis nuo to tik dar įdomesnis ir gražesnis. Žinoma, yra knygos, kurios atsako į klausimus – enciklopedijos ir žinynai, tačiau vaikams svarbios ir tokios, kaip knyga apie Pomelą – skatinančios dar daugiau klausti ir atrasti.

Vaikų klausimų pobūdis priklauso nuo raidos, ugdymo, žingeidumo. Pradėjęs savo jausmus ir smalsumą reikšti žodžiais vaikas ima klausinėti KAS čia, augant vėliau pereinama prie sudėtingesnių KODĖL klausimų. Jie gali būti gyvenimiški – pavyzdžiui, kodėl reikia valgyti sriubą?, bet ir labai filosofiški – kas yra begalybė...

Vilma Juškienė pažymi svarbiausią dalyką: „Vaikui reikalingas ne atsakymas, o tėvų dėmesys.“ Taigi, tuomet, kai vaikas tiesiog klausinėja, nelaukdamas atsakymų, pats juos žino arba nuolat kartoja nereikšmingus klausimus, reikėtų ne atsakinėti, bet skirti vaikui laiko – pažaisti, pasijuokti, padiskutuoti kartu bei skatinti vaiką galvoti ir pačiam rasti atsakymus... Jei vaikui kažkuria tema kilo klausimas pirmą kartą, Vilma teigia, kad užtektų minimalaus logiško paaiškinimo. Jei laikui bėgant vaikas ir toliau domisi, aiškinasi – derėtų jam atsakyti plačiau, rimčiau, galbūt įsigyti kokią vaikišką knygą ar enciklopediją ta tema. Klausimai rodo vaiko smalsumą ir domėjimąsi pasauliu, tačiau jei jis neklausinėja, tai dar nereiškia, kad nesusipažįsta su aplinka. Galbūt jis atsakymų ieško savarankiškai, stebi gamtą, maišo dažus, liečia, ragauja, o kartais ir pagadina kokį daiktą – tokiu atveju vėlgi nederėtų pykti, drausti ar kitaip žaboti vaiko žingeidumo. Vertėtų pasikalbėti, paaiškinti, skatinti vaiką domėtis ir visada klausti.

O ką gi daryti, jei vis dėlto nėra laiko ir jėgų atsakinėti į nepaliaujamus vaikų klausimus? Pirmiausia tėvams reikėtų suprasti, kodėl vaikai su savo klausimais kreipiasi į juos. Ogi todėl, kad tėvai jiems yra didžiausias autoritetas, mažyliai pasitiki jais. Jei neatsakinėsite vaikui, jis ims nepasitikėti jumis ir savimi, bijos klausti ir domėtis, tokiu atveju būdami nepakantūs mažiesiems, suaugusieji sumenkina vaiko smalsumą.

Tačiau vienaip ar kitaip, anot pozityvios tėvystės lektorės V. Juškienės, į klausimus reaguoti ir atsakinėti reikia, neišgirstų jų palikti jokiu būdu negalima.“ O jei nežinote atsakymo, savęs graužti ar gėdytis nereikėtų. Juk galima atsakyti vaizdingai, nors ir netiksliai – vėliau vaikas išsiaiškins ar paklaus dar kartą. „Vaikas myli tėvus tokius, kokie jie yra, ir nesitiki, kad atsakinėdami į klausimus jie nustos buvę savimi“, – teigia lektorė. Taigi, net nežinodami atsakymų į kai kuriuos klausimus, vis tiek būsite didžiausi vaikų autoritetai, o kaip padėjėjus galite pasikviesti kantrią močiutę ar auklę bei griebtis knygos.